Atleidimas lyg raktas nuo užrakintų širdies skausmo durų, už kurių tupi pats, įkalintas, paraližiuotas neatleidimo nuodų, pykčio bei susireikšminimo pančių. Tą raktą turim visi, tačiau ar visi išdrįstam juo pasinaudoti?

Sąmoningas neatleidimas, kai neatleidi, rūgsti viduje, pyksti, galvodamas apie savo skriaudiką, ir manai, jog taip baudi savo kaltininką, pats gęrdamas jam skirtus nuodus. Neatleisdamas nuodiji, deja, save ir tik save. Tačiau yra ir nesąmoningas neatleidimas, apie kurį šiandien ir kalbėsiu. Tu net aiškiai nežinai, kad jis tavyje, nes jis tupi tyliai uždarytas širdies kamputyje, tarsi nedaro įtakos tavo dabartiniams sprendimams, lyg jo nebūtų, tačiau jis yra ir jis nuodija tave! 

Kai buvau 10-ies metų, mokykloje buvo tikybos pamokos, kur buvo mokoma religinių dalykų.  Mokytoja buvo piktoka moteris. Vienos pamokos metu neatsimenu už ką, tačiau mokytoja trenkė knyga man per per galvą ir išvadino “rude”. Kažkodėl visiems nuolat kliūdavo mano rudi plaukai, kenčiau stiprias vaikų patyčias nuo mažens, tačiau suaugusio žmogaus patyčios – čia jau kitas lygmuo. Toje klasėje dužo mano širdis. Kadangi namie neturėjau kam pasipasakoti savo išgyvenimų, tai negalėjau niekam pasiguosti, nuspręndžiau vaikiškai neit į mokyklą NIEKADA! Ir nėjau visa mėnesį, kol mano planas pagaliau buvo išaiškintas… Grįžau namo po įsivaizduojamų pamokų, o virtuvėje manęs laukė tikras teismo posėdis: už stalo sėdėjo pikta mama ir jos sūnus, o aš tarpduryje buvau tardoma, kur buvau… Žinoma, bandžiau sukti uodegą sakydama, jog buvau mokykloje, tačiau greit supratau, kad tai beprasmiška, turiu iškloti tiesą ir pasakiau, ir netgi kartojau tai dar mažiausiai tuziną kartų, kad mokytoja mane mušė su knyga ir išvadino rude, dėl to nebenorėjau eiti į mokyklą. Mama manimi nepatikėjo, nors verkiau, maldavau pasigailėti, galybę kartu kartojau, jog sakiau tiesą. Gavau lupti taip, jog apsišlapinau tam koridoriui, mama išvadino „melage rudom akim“, na tai buvo mano antras vardas, visuomet kartodavo, jog tokia esu – melagė, čigonkos rudom akim, žulikas ir vagis, kai dar net nemokėjau meluot! Taip dužo į šipilius tiesos siena, pasitikėjimo uostas ir mano širdis, ir tai padarė didelę įtaką visai mano ateičiai.

Kitą rytą buvau už rankos nutempta į mokyklą atsiprašyti mokytojos ir jau primokinta maldauti jos atleidimo, kad mane „nusikaltėlę“ priimu atgal į klasę, verkiau visą kelią kartodama mamai, kad tai neteisybė – tai mokytoja mane nuskriaudė, o atsiprašyti turiu aš? Niekas manęs neklausė, turėjau atsiprašyti ir dovaną duoti (kyšį), kad suminkštėtų mokytojos širdis…

Po 27 metų klausiau Dievo, kodėl aš bijau sakyti savo nuomonę garsiai? Kodėl paniškai bijau kalbėti žmonių apsupty? Kodėl bijau būt savimi? Pusantrų metų ieškojau savęs Viešpaties glėbyje, Jis grąžino mano tikrą vardą, mano pavogtą tapatybę, atėjo laikas rasti tuos „Kodėl?“. Jis iškėlė šį mano prisiminimą, įrėžtą per neatleidimą giliai į širdies plokštę, nes tai, kas tuomet įvyko, sudraskė mane. Aš lioviausi sakyt tiesą, kalbėjau tik tai, ką kiti norėjo girdėti, melas tapo mano ir kitų tiesa. Vogiau, juk buvau čigonka rudom akim, tapau tuo, kuo mane vadino. Niekada nesakiau, ką jaučiu, ką mastau, kaip gyvenu, nes žinojau, jog aš esu niekas, mano nuomonė nesvarbi. Visada bijojau, kad žmonės mane pasmerks, atmes ir vėl išvadins melage, jog manim nepatikės! Dievas iš praeities iškėlė tuos veidus, tuos atsiminimus, kad ATLEISČIAU, nes pati turėjau raktą į savo laisvę. Turėjau dar kartą atleisti mamai, savo mokytojai, turėjau sugrįžti atgal, kad leisčiau Kristui vesti mane toliau, kur  šviesiau, kur tiesa yra aukščiau melo, kur Jis TIKI  manim, ir kviečia: „Ateik pas mane, nebijok kalbėti, negalvok, ką pamanys kiti, nebijok išsakyti savo nuomonę, nebijok būti savimi. Net jei  tūkstančiai žmonių vėl netikės tavimi, Sandra, net jeigu vėl atstums, pažemins, atmes tave, dukra mano, Aš Dievas, priimu tave su tavo nuostabiom rudom akim, nes Aš tau jas ir suteikiau!“

ATLEIDIMAS išlaisvina, ATLEIDIMAS atgaivina nuo neatleidimo pūvančius kaulus, ATLEIDIMAS prikelia naujam gyvenimui, nuplauna tą puvėsio tvaiką, tūnantį viduje. Atleisdamas nesumenkini to, kas įvyko ir nesumažini kaltininkų kaltės, bet šis sprendimas atrakina tave ir kitus nuo sunkių grandinių. Atleisdamas pasitiki Dievu ir leidi Jam būti tavo asmeniniu skydu, saugančiu nuo paleistų strėlių. Visada bus tų, kurie žeis, atmes, pasijuoks, išvadins melagiu ar dar kuo kitu.  Mus žeidžia, žeidžiam ir mes, tačiau laikas mokytis atleisti iš karto vaikui, sutuoktiniui, kaimynui, mokytojui, praeiviui, Dievui, sau! Laikas gyventi taip, kaip tau atleista – dėkinga širdimi, kur nebėra vietos nuodams. Visi esam sužeisti ir vis tiek visi esam priimtini, galų gale verta pagalvoti, kiek man atleista, kad galėčiau laisvai vaikščioti šia žeme ir vadintis Dievo dukra/sūnum?? Juk „Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgęlbsti tuos, kuriu dvasia nusižeminusi“ (Ps 34, 18). Eikime miegoti ir kelkimės prisimindami šią Šv. Rašto vietą: „Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus. Bet jeigu jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas, kuris danguje, neatleis jūsų nusižengimų“ (Mk 11, 25-26).

Sandra Bušmienė

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI