ŠEŠI DALYKAI, KURIUOS REIKIA ŽINOTI APIE PAAUGLIUS IR PAGARBĄ

ŠEŠI DALYKAI, KURIUOS REIKIA ŽINOTI APIE PAAUGLIUS IR PAGARBĄ

1960-ųjų pabaigoje viena daina paprastu pavadinimu „Pagarba“ staigiai iškėlė jauno menininko iš Tenesio karjerą į aukštumas ir pateko į muzikos topų viršūnę. Ši originaliai parašyta ir įrašyta Otiso Reddingo daina keletą mėnesių pirmavo prieš gyvai atliekamas Arethos Franklin dainas, ji tapo viso pasaulio žmonių himnu. Tai jausminga, populiari daina, apie visus vyrus, moteris ir vaikus, kurie kenčia nuo nepagarbos.

Dauguma mūsų puikiai žino, kaip tai atrodo. Daugelį metų vienu ar kitu būdu tai matėme ar patyrėme iš žmonių, kurie paprasčiausiai nežino, kaip būti mandagiems ar maloniems. Deja, kai kuriems nepagarba – gyvenimo būdas. Bet nebūtinai tai turi būti šeimoje. Galite atkreipti dėmesį į nepagarbą ir išmokyti ar permokyti vaiką, kad būtų pagarbus, net paauglystėje. Jūsų, kaip tėvų, tikslas – mokyti vaikus pagarbos ankstyvaisiais metais, kad paauglystėje galėtumėte padėti jiems tai įsisavinti praktiškai. Norėdami sužinoti daugiau, skaitykite toliau, nes aptarsime šešis dalykus, kuriuos kiekvienas tėvas turi žinoti apie paauglius ir pagarbą.

 Šeši dalykai, kuriuos reikia žinoti

Kaip jau minėjau anksčiau, pagarba neatsiranda savaime. Ji turi būti mokoma ir taikoma praktikoje. Jei reikalausite „turite mane gerbti“, susidursite su pasipriešinimu ir net ignoravimu. Išmintis įgyjama stebint, atkartojant ir patiriant. Taigi, jūsų vaikas stebi, kaip jūs bendraujate su pasauliu ir kitais žmonėmis, atkartoja tai, ką matė, tas įprotis įsitvirtina jo viduje ir jis pats pradeda taip bendrauti. Taigi, jei mes esame pagarbūs kitiems, tada ir mūsų vaikai pasirinks būti pagarbūs.

Pirmiausia reikia suvokti, kad pagarba yra tarpusavio santykių pamatas. Santykiai, kuriuose nėra susižavėjimo ir meilės, paprasčiausiai nesiklostys. O svarbiausia, kad visa prasideda nuo jūsų, mama ir tėti, o ne nuo jūsų vaiko. Apsvarstykite, kaip jūs išreiškėte nepagarbą kitiems. Kaip elgiatės su savo sutuoktiniu? Su viršininku? Su jūsų draugais? Ir tada apsvarstykite, kaip elgiatės su valdžia. Šioje srityje netrūksta blogų pavyzdžių. Taigi, kokį pavyzdį jūs rodote savo vaikams?

Be to, jūs turite suprasti, kad žemindami ir engdami savo vaikus jūs nesulauksite iš jų pagarbos. Pagarba turi būti pelnyta. Ji turi būti abipusė, tačiau daugybė tėvų to nesupranta, nes vadovaujasi autoritarine idėja, kaip reikia auklėti vaikus. Senasis modelis „daryk, kaip aš sakau“ yra pasenęs, jis pagrįstas baime. Tai reiškia, kad paauglys jaučiasi pažemintas ir įžeistas, o baimė nemotyvuoja. Sveiki tarpusavio santykiai negali būti pagrįsti baime.

Santykiuose vyraujanti nepagarba – tai ženklas, rodantis, kad jūsų santykiai nėra geri. Pagarba išauga iš tarpusavio santykių. Taigi, jūs turite savęs paklausti, ką aš darau, kad mano vaikas manęs negerbia? Šv. Raštas liepia: „ <…> pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies” (Mt 7, 5). Jūsų vaikas yra jūsų brolis ar sesuo Kristuje, todėl atitinkamai ir elkitės. Turėtumėte suprasti, kad esant normaliom aplinkybėm nepatenkama į nenormalią vietą, todėl apsvarstykite, kaip prisidėjote sužeisdami ar traumuodami vaiką.

Pagarba neateina savaime. Reikia skirti laiko, jog patrauktumėt ir užkariautumėt jūsų vaiko širdį. Sužinokite, kas nutiko, ir sugalvokite strategijas, ką galite pakeisti, bei laikykitės to. Pagarbos trūkumas gali būti pražūtingas ateinančioms kartoms!

Kalbėkite apie tai! Kalbėti apie pagarbą ir nepagarbą yra sveika. Taip pat įvardinkite, kokiu būdu rodėte nepagarbą ir kaip tai pakeisite. Tai darydami suteiksite progą savo paaugliui pasielgti taip pat.

Neleiskite, kad nepagarba įsivyrautų. Jei neskirsite laiko pagarbos ugdymui, nepagarba įsitvirtins ir galiausiai užvaldys jūsų gyvenimą ir jūsų šeimą. Tai gali būti nelengva, bet verta! Siekite pagarbos.

Praktiniai patarimai, į kuriuos reikia atsižvelgti

Pagarba yra kertinis bet kokių santykių akmuo. Gerbti – reiškia būti mandagiam ir maloniam kitam asmeniui, net jei jis yra kitokios nuomonės arba jei jam patinka kažkas, kas tau nepatinka.

Pagarba reiškiama ne tik žodžiais, bet ir perduodama kūno kalba bei požiūriu. Taigi, prieš kalbėdami ir darydami būtinai pagalvokite.

Sukurkite taisykles, kuriomis vadovausitės bendraudami.

Neskubėkite. Judėkite pirmyn, bet žinokite, kad jei iškasėte duobę, prireiks laiko ir kantrybės, jog iš jos išliptumėte.

Išpažinkite savo kaltę, atsiprašykite ir keiskitės. Kiekviena diena, kuri mums dovanota, yra dar viena diena teigiamam pokyčiui.

Jei jūsų vaikas tampa nekontroliuojamas, priminkite jam, jog jis jums be galo rūpi. Nešaukite ir negėdinkite jų, nes gėda nepadeda sukurti puikių santykių.

Galiausiai, svarbiausia, bendraukite su savo paaugliu. Pasakykite jiems, kad juos mylite ir esate jų pusėje.

Pabaigai

Mama, tėti, pagarba jūsų namuose yra bene svarbiausias susižavėjimo jausmas, kurį reikia parodyti veiksmais ir perteikti žodžiais. Iš pradžių tai prasideda pavyzdžiu, kurį rodote savo vaikams, po to iškyla galimybės išrikšti pagarbą konfliktų ir sunkumų metu. Pagarba namuose yra vienas pagrindinių dalykų, suteikiantis pagrindą visiems kitiems sąveikos aspektams. Nepagarba sunaikina santykius ir, jei nepagarbiai elgėtės paauglių atžvilgiu, pripažinkite tai ir pradėkite naują etapą, kuomet gerbsite kiekvieną žmogų. Jūsų vaikai vieną dieną padėkos už parodytą pavyzdį ir reikalavimus, kuriuos kėlėte kiekvienam šeimos nariui.

Jei norite sužinoti daugiau, apsilankykite ParentingTodaysTeens.org

Markas Gregstonas, „Parenting today’s teens“ įkūrėjas

KITI STRAIPSNIAI

SEKMADIENIO SUSIRINKIMAI - 11.00 val., 698 Woolwich Road, SE7 8LQ 

MALDA - pirmadienį - ketvirtadienį 19.00 val., 1 Radland Road, Canning Town, E16 1LN

TIKĖK DIEVU IKI GALO

TIKĖK DIEVU IKI GALO

Gyvename sudėtingais laikais, kai niekas tiksliai nežinome, ką atneš rytojus, kaip pasisuks politiniai ar ekonominiai įvykiai, kokie bus išleisti nauji vyriausybės įsakymai ar nurodymai. Tereikia įsijungti telefoną ar televizorių ir iš ten iš karto pasipila gausybė įvairių nuomonių, požiūrių, pasvarstymų ir ateities spėjimų. Tenka kalbėtis su žmonėmis ir jie pilni baimės bei nevilties dėl rytojaus, dėl vaikų ateities, dėl savo laisvės, sveikatos ar finansų.
Iš vienos pusės žiūrint, tai tikrai labai liūdna perspektyva – nežinia, niekuo negali būti tikras, nėra nieko stabilaus šiuo metu, bedievystė įsidrąsinusi ir legalizuojama įstatymais; iš kitos pusės – ar mes turime pagrindo tikėti, kad čia, žemėje, rytojus bus geresnis? Kas mums, tikintiems krikščionims, pažadėjo, kad laikai taps šviesesni ir geresni?

Šioje sumaištyje pastebiu pati ir matau aplinkiniuose, kad dabar didžiausius smūgius patiria mūsų tikėjimas, t.y. esmė, kuo remiamės. Noriu kalbėti apie tam tikrus tikėjimo dėsnius, kurie, norim ar ne, veikia mus ir mūsų aplinką.

1. Dauguma tampa neteisi, jei jų centre nebelieka Dievo. Paklausite, kuo čia dėtas tikėjimas? O tai, kad tikėjimas yra labai asmeninis dalykas, jo negali suteikti jokia žmonių grupė. Ir jei staiga aplink tave dauguma pradeda kalbėti dalykus bei elgtis taip, kas prieštarauja Dievo Žodžiui, neša sumaištį, baimę, susiskaldymus bei netikėjimą pačiu Dievu, žinok, jie patikėjo kažkuo kitu, bet ne Dievu.
Čia norėčiau pateikti pavyzdį apie 12 žvalgų (žr. Skaičių 13-14 sk.), grįžusių apžiūrėjus Kanaano žemę: 10 iš jų grįžo su bauginančiomis žiniomis, kad Kanaano miestai yra gerai įtvirtinti, o žmonės – aukšti ir stiprūs. Tačiau kiti du – Jozuė ir Kalebas – parnešė optimistiškesnius įvertinimus. Jie paliudijo, kad Kanaanas yra gerai įsitvirtinęs, ir kad jį valdo galingi žmonės. Tačiau jie teigė, jog Dievas atiduos pergalę savo tautai.
Izraelitai išklausė abiejų nuomonių ir nusprendė neklausyti Jozuės ir Kalebo patarimo. Žmones užvaldė baimė ir visaapimantis nerimas. Svajonė užkariauti kraštą greitai išsisklaidė. Dauguma atsisuko prieš Mozę, kaltindami jį tuo, jog šis išvedė juos iš Egipto tik tam, kad (kaip jie manė) paliktų negyvenamos dykumos spąstuose. Dievo akyse tokia Izraelio reakcija reiškė visišką tikėjimo nebuvimą ir Jis neleido nei vienam netikėjusiam Juo įeiti į pažado žemę – tauta dar 38 metus klajojo dykumoje. Į Kanaaną iš vyresnės kartos įžengė tik Jozuė su Kalebu, kurie nesuabejojo Dievu ir nekėlė panikos.

2. Dievas laimina ne tavo nuomonę, bet paklusnumą. Dievas yra nuostabus ir mylintis pašnekovas ir tikrai įdėmiai išklauso kiekvieno mūsų nuomonių, nuogastavimų ar nerimo, abejonių ir net netikėjimo, Jis nuramina ir padrąsina; tačiau griežtai sudraudžia, o kartais net patraukia savo apsaugą, jei mes užsispyrę laikomės savo nuomonės ir nepaklūstame Jam.
Jonos istorija puikus pavyzdys. Dievas pasiuntė Joną į Asirijos sostinę Ninevę perspėti miestą dėl galimo sunaikinimo ir paraginti atsisakyti nedoro gyvenimo. Iš pradžių Jona nenorėjo būti paskirtas šiam darbui ir išvykti. Jonos dienomis Asirija Izraeliui buvo sunki našta. Jei Ninevė buvo pasmerkta, Jona neturėjo jokio noro padėti miestui išvengti pražūties, jis turėjo labai aiškią ir istoriniais faktais pagrįstą nuomonę, kurios tvirtai laikėsi. Tačiau Dievui tai nebuvo svarbu: patekęs į audrą bei tris dienas išbuvęs banginio pilve Jona atgailavo dėl savo užsispyrimo ir pasilenkė Dievui. Galiausiai, kaip Dievas ir įsakė, jis nuvyko į Ninevę. Jo pasirodymas sukėlė precedento neturėjusią reakciją: visi miesto gyventojai nuo karaliaus iki paskutinio vargšo atsidavė Dievo malonei ir smerkė save už nedorą gyvenimą. Todėl Dievas pakeitė savo nuosprendį ir pagailėjo miesto. Nors Jona ir vėl buvo nepatenkintas bei piktas ir turėjo kitokią nuomonę, Dievas aiškiai pasakė, jog mato žymiai plačiau nei žmogus: „Tau gaila augalo, dėl kurio tu nei vargai, nei jo auginai. Jis per vieną naktį užaugo ir per vieną naktį pražuvo. Argi Aš turėčiau nesigailėti Ninevės, šio didelio miesto, kuriame gyvena daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, kurie nemoka atskirti dešinės nuo kairės, ir, be to, daug gyvulių?“ (Jonos 4, 10-11).

3. Kai pasitiki Dievu, milžinai tampa žiogais. Kaip jau minėjau anksčiau, tikėjimas Dievu niekada nesiremia išorinėmis aplinkybėmis. Nors jos gali riaumoti ir gąsdinti, tikinčiojo širdis lieka rami, nes nenuleidžia vidinių akių nuo Viešpaties. „Taip sako Viešpats, Izraelio Šventasis: ‚Jei atsigręšite ir nusiraminsite, būsite išgelbėti. Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė‘ “ (Izaijo 30, 15).
Prisiminkime Dovydo ir Galijoto kovą. Tėvo pasiųstas Dovydas paklusniai nešė broliams maistą, kurie tuo metu kovojo karaliaus Sauliaus kariuomenėje, nors kova to nelabai galima būtų pavadinti, o labiau didžiule emocine įtampa bei baime, kuri buvo sukausčiusi visą Sauliaus kariuomenę, kai filistinų milžinas Galijotas viešai riaumodamas keikė ir tyčiojosi iš izraelitų Dievo bei tautos. Dovydas blaiviai suvokdamas situacijos pavojingumą neišsigando ir nesuabejojo Dievo ištikimybe. Jis suprato savo paties silpnumą, tai buvo akivaizdu, kai nepaėjo su Sauliaus duotais šarvais, bet juo visai nesirėmė ir mūšio lauke Galijotą pasitiko ne vienas, bet su Viešpačiu priešakyje: „Tu eini prieš mane su kardu, ietimi ir skydu, o aš einu kareivijų Viešpaties, Izraelio kariuomenės, iš kurios tyčiojiesi, Dievo vardu. Šiandien Viešpats atiduos tave į mano rankas. Aš nugalėsiu tave, nukirsiu tau galvą ir atiduosiu visų filistinų karių lavonus padangių paukščiams ir lauko žvėrims, kad visa žemė žinotų, jog yra Dievas Izraelyje. Ir kad visi čia susirinkę žinotų, jog ne kardu ir ietimi Viešpats gelbsti. Kova yra Viešpaties, ir Jis atiduos jus į mūsų rankas“ (1 Samuelio 17, 45-47). Kova buvo neįtikėtinai trumpa, užteko vieno taiklaus akmenėlio smūgio ir milžinas buvo patiestas ant žemės, antru smūgiu nulėkė milžino galva nuo pečių – karas laimėtas, visa tauta išgelbėta.

4. Anksčiau ar vėliau (dažną kartą vėliau) Dievas apdovanoja paklusnumą. Šioje vietoje galima būtų kalbėti apie visus 3 prieš tai išvardindus punktus, tačiau norėčiau grįžti prie Kalebo istorijos. Nors jis nesuabejojo ir tikėjo Dievo duotu žodžiu, kad izraelitai gali užimti Kanaano žemę jau po 2-jų klajonių metų, jo tikėjimas ir paklusnumas Dievui buvo apdovanotas tik po 38-erių metų: „Savo tarną Kalebą, kuris kupinas kitokios dvasios ir iki galo sekė manimi, įvesiu į tą žemę, į kurią jis buvo nuėjęs, ir jo palikuonys ją paveldės” (Skaičių 14, 24).

Todėl noriu padrąsinti kiekvieną šiandien remtis ne tuo, ką matome ar girdime aplinkui, pasikliauti ne sava ar artimo nuomone, kad ir kaip ji pagrįstai ir protingai skambėtų. Nuomonė – ne kas kita kaip mūsų tikėjimas. Leiskime, jog pats Dievas ją formuotų ir tvirtintų mūsų gyvenime.
Mes gyvename ne ekonominės, ne moralinės ir net ne politinės krizės laikotarpiu, visi šie dalykai yra tik simptomai, tik pasekmė. Mes gyvename tikėjimo krizės metu.
Dievas tikrai nėra abejingas žmonių skausmui ir nusivylimui, neteisybės ar neteisumo įsigalėjimui. Jis labiau nei kas kitas iš mūsų dėl to išgyvena ir rūpinasi teisingumo atstatymu, tačiau mūsų dalis – pirmiausia ieškoti pačio Dievo, Jo buvimo, Jo veido, o visa kita bus pridėta. „Tad nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi dieną ir naktį, ir dels jiems padėti? Sakau jums: Jis apgins jų teises labai greitai. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Luko 18, 7-8).

Jūratė Kapačinskienė

KITI STRAIPSNIAI

SEKMADIENIO SUSIRINKIMAI - 11.00 val., 698 Woolwich Road, SE7 8LQ 

MALDA - pirmadienį - ketvirtadienį 19.00 val., 1 Radland Road, Canning Town, E16 1LN

PAKLUSK DIEVUI TIKĖJIMU

PAKLUSK DIEVUI TIKĖJIMU

“Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais. Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį. Tikėjimu jis paliko Egiptą, neišsigandęs karaliaus rūstybės, nes liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį” (Hbr 11, 24-27).

Hebrajams laiško autorius mums sako, kad Mozė nusprendė atsisakyti Egipto princo gyvenimo „dėl Kristaus“ (Hbr 11, 26). Daugelis žmonių tai skaito ir stebisi, kaip Mozė žinojo apie Kristų, juk jis gyveno tūkstantį penkis šimtus metų prieš Jėzų. Aš jums pasakysiu, kaip: Mozė žinojo tikėjimu. Jis pasitikėjo Dievu. Skersdami Paschos ėriukus, izraelitai išpranašavo Kristaus mirtį. Mozė tikėjo, kad jei Dievas gyvulių krauju gali išgelbėti savo tautą nuo dešimtosios negandos – maro, Jis taip pat gali išgelbėti žmones nuo jų nuodėmių.

Tikėjimas ne tik išgelbėjo Mozę, bet ir padėjo pasirinkti paklusnumą. Matote, kai atsisakome šio pasaulio malonumų, norėdami sekti Kristumi, kelias niekada nėra lengvas. Mozė dykumoje įsitikino, kad tai tiesa, kai jis keturiasdešimt metų vadovavo užsispyrusiems ir besiskundžiantiems izraelitams. Tikėjimas jį palaikė. Tikėjimas – raktas.

Studijuodami evangelijas pastebėsite, kad Jėzus niekada negyrė savo mokinių už jų galią, išmintį ar aistrą. Tačiau kartais Jis gyrė juos už jų tikėjimą. Net mažas kaip garstyčios grūdas tikėjimas gali išjudinti kalną ir išmesti jį į jūros vidurį. Tikėjimas išvaro demonus. Tikėjimas leidžia Dievo jėgai pasireikšti pačiomis tamsiausiomis aplinkybėmis. Mozė turėjo tokį tikėjimą ir juo jis galėjo pasikliauti Dievu, kad šis įvykdys savo pažadus, net ir tuos, kurie išsipildys kur kas vėliau.

Malda: Tėve, aš noriu išsiugdyti gilų tikėjimą Tavimi. Padėk man apmąstyti tavo gerumą ir ištikimybę. Primink man Tavo duotus tikrus pažadus, sustiprink mano tikėjimą, kad rinkčiausi paklusti tau, net kai užduotis sunki. Meldžiu to Jėzaus vardu. Amen.

 „Jis gėdą dėl Kristaus palaikė didesnės vertės nei Egipto lobiai, nes laukė savo atlygio“ (Hbr 11, 26).

Michael Youssef, Ph.D.

KITI STRAIPSNIAI

SEKMADIENIO SUSIRINKIMAI - 11.00 val., 698 Woolwich Road, SE7 8LQ 

MALDA - pirmadienį - ketvirtadienį 19.00 val., 1 Radland Road, Canning Town, E16 1LN

NEIMK Į ŠIRDĮ KRITIKOS IR PRIEŠINKIS BAIMEI

NEIMK Į ŠIRDĮ KRITIKOS IR PRIEŠINKIS BAIMEI

„Vyriausias brolis Eliabas išgirdo jį kalbantis su vyrais. Eliabą apėmė pyktis ant Dovydo. Jis tarė: „Ko čia atėjai? Kam palikai anas keletą avių dykumoje? Pažįstu tavo įžūlumą ir nedorą širdį; juk tu atėjai tik mūšio pamatyti!“ Bet Dovydas atsakė: „Ką aš padariau? Aš tik paklausiau!“ (1  Samuelio 17, 28-29).

Ne visi apsidžiaugė išvydę Dovydą mūšio lauke ir išgirdę jį klausinėjant apie dvikovą su milžinu. Vyriausias Dovydo brolis Eliabas supyko ant Dovydo ir apkaltino jį netikusiais motyvais. Eliabas pamanė, kad jauniausias jo brolis venggia atsakomybės, išsisukinėja nuo savo pareigų ir paslapčiomis pabėgo iš namų pažiūrėti į karius. Taigi brolis nusprendė išplūsti Dovydą, pastatydamas jį į vietą – esą Dovydas yra tik piemenukas, nenaudėlis ir pasipūtėlis. Akivaizdu, kad Eliabas dar iš anksčiau buvo įsiskaudinęs ir pyko ant brolio.

Nors apie šiuos du brolius žinome nedaug, bet greičiausiai įtampa tarp jų ir Eliabo agresija bei pyktis kilo tuomet, kai pranašas Samuelis jų namuose patepė būsimąjį Izraelio karalių. Kaip jau minėjau ankstesniame skyriuje, prieš mūšį Jesės namuose apsilankė Samuelis ir karaliumi patepė Dovydą – o ne Eliabą! Tai turėjo būti stiprus smūgis Eliabo ego. Tais laikais vyriausias sūnus šeimoje užimdavo reikšmingą padėtį: turėdavo daug atsakomybės ir didelę valdžią. Vyriausias sūnus buvo svarbiausias šeimoje – tai buvo įdiegta Eliabui ir tapo tapo neatsiejama jo tapatybės dalis. Tačiau atėjus Samueliui Dievas maloniai pažvelgė į Dovydą, o ne į Eliabą.

Išoriškai Eliabas gal ir būtų puikus pasirinkimas, deja, jis neatitiko Dievo standartų (žr. 1 Sam 16, 6-7). Eliabui buvo sunku susitaikyti su tokia tikrove. Pagal ano meto visuomenės papročius, vyresniajam broliui buvo didelis įžeidimas, kad Dovydas sulaukė didesnio dėmesio ir garbės. Paprastai garbė buvo perduodama vis jaunesniams broliui – kai vyresnis sūnus mirdavo ar iškrėsdavo kokią kvailystę ir užtraukdavo šeimai gėdą. Tačiau taip nenutiko Jesės šeimoje – nieko nepaaiškinęs Samuelis išsirinko Dovydą vietoje vyresniųjų brolių. Tad nenuostabu, kad Eliabas supyko, pamatęs Dovydą mūšio lauke. Greičiausiai jis jautėsi nesaugiai, jį graužė pavydas.

Aršios kritikos Dovydas susilaukė ne tik iš savo brolio – neigiamai reagavo ir jį kritikavo pats karalius Saulius, kuriam Dovydas išdėstė savo sumanymą: „Tu negali eiti prieš tą filistiną ir kovoti su juo, nes esi tik vaikas, o jis yra karys nuo pat savo jaunystės!” (1 Sam 17, 33). Įsivaizduokite, kiek vidinių jėgų ir tikėjimo turėjo Dovydas, kad įstengė atremti tokią kritiką ir neigiamą karaliaus reakciją. Juk tai kalbėjo jau ne namiškis, ne brolis, o pats Izraelio karalius! Tačiau Dovydas taip tikėjo Dievo pašaukimu, kad jo nepaveikė nė karaliaus kritika. Norėdamas išstoti prieš Galijotą, Dovydas turėjo ignoruoti brolių ir karaliaus Sauliaus kritiką bei klausimus ir nepasiduoti baimei, atsiradusiai dėl kitų kritikos.

Siekdami išstoti prieš milžinus savo gyvenime, mes irgi turėsime nekreipti dėmesio į kritikus. Sėkmė aikštėn iškelia ir šalia esančių nesaugių žmonių baimes ir abejones. Patepimas visuomet sukelia kritikos bangą. Taip į patepimą reagavo Eliabas. Dvigubai stipriau reagao Saulius. Vėliau Dovydo sėkmė Sauliui įvarė tiek baimės ir tokį pavydą, kad jis ne kartą kėsinosi nužudyti Dovydą, nes žvelgė į jį kaip į grėsmę sostui. Kai eisime kovoti su savo gyvenimo milžinais, būkime pasirengę kritikos lavinai.

Kritika gali išsilieti šiurkščiais žodžiais ar ginčais neva siekiant pataisyti ar padėti. Tokiomis akimirkomis ištiriamas mūsų charakteris arba mūsų gebėjimas nugalėti. Nesvarbu, dėl ko išsakoma kritika, jos tikslas vienas – įvaryti baimės konkrečioje situacijoje ir kaišioti pagalius į ratus. Nesaugumo jausmo kamuojamiems žmonėms nepatinka matyti kitų sėkmę, nes ji meta išsūkį jų gyvenimo būdui. Kito žmogaus sėkmė stipriai kontrastuoja su jų patirtimi ir galbūt menkesne sėkme. Gal dėl to jie pasijunta netinkami ar nevisaverčiai ir tada ima kritikuoti, pulti potencialią kito žmogaus sėkmę – panašiai kaip Eliabas ir Saulius.

Žinoma patys kritikai kitaip vertina savo elgesį. Dažniausiai jie nė patys nesupranta, kas vyksta jų širdyse ar kodėl žemina kitus. Labai dažnai kritikai galvoja, kad padeda kitiems. Manau, kad Eliabas jautėsi turįs teisę barti Dovydą už tai, kad šis paliko avis ganykloje. O Saulius tikriausiai tikėjosi įkrėsti vaikinui proto, kol ne vėlu. Kritikai visuomet randa krislelį tiesos ir juo bado mūsų akis. Jiems patinka tikėjimą atremti logika. Tai viena iš priežasčių, kodėl kovojantiems su milžinais reikalingas stiprus vidinis įsitikinimas – jis padeda teisingai susidėlioti prioritetus.

(Ištrauka iš Leif Hetland knygos „Milžinų nugalėtojai“)

KITI STRAIPSNIAI

SEKMADIENIO SUSIRINKIMAI - 11.00 val., 698 Woolwich Road, SE7 8LQ 

MALDA - pirmadienį - ketvirtadienį 19.00 val., 1 Radland Road, Canning Town, E16 1LN

ATLEISDAMAS RENKIESI LAISVĘ

ATLEISDAMAS RENKIESI LAISVĘ

Atleidimas lyg raktas nuo užrakintų širdies skausmo durų, už kurių tupi pats, įkalintas, paraližiuotas neatleidimo nuodų, pykčio bei susireikšminimo pančių. Tą raktą turim visi, tačiau ar visi išdrįstam juo pasinaudoti?

Sąmoningas neatleidimas, kai neatleidi, rūgsti viduje, pyksti, galvodamas apie savo skriaudiką, ir manai, jog taip baudi savo kaltininką, pats gęrdamas jam skirtus nuodus. Neatleisdamas nuodiji, deja, save ir tik save. Tačiau yra ir nesąmoningas neatleidimas, apie kurį šiandien ir kalbėsiu. Tu net aiškiai nežinai, kad jis tavyje, nes jis tupi tyliai uždarytas širdies kamputyje, tarsi nedaro įtakos tavo dabartiniams sprendimams, lyg jo nebūtų, tačiau jis yra ir jis nuodija tave! 

Kai buvau 10-ies metų, mokykloje buvo tikybos pamokos, kur buvo mokoma religinių dalykų.  Mokytoja buvo piktoka moteris. Vienos pamokos metu neatsimenu už ką, tačiau mokytoja trenkė knyga man per per galvą ir išvadino “rude”. Kažkodėl visiems nuolat kliūdavo mano rudi plaukai, kenčiau stiprias vaikų patyčias nuo mažens, tačiau suaugusio žmogaus patyčios – čia jau kitas lygmuo. Toje klasėje dužo mano širdis. Kadangi namie neturėjau kam pasipasakoti savo išgyvenimų, tai negalėjau niekam pasiguosti, nuspręndžiau vaikiškai neit į mokyklą NIEKADA! Ir nėjau visa mėnesį, kol mano planas pagaliau buvo išaiškintas… Grįžau namo po įsivaizduojamų pamokų, o virtuvėje manęs laukė tikras teismo posėdis: už stalo sėdėjo pikta mama ir jos sūnus, o aš tarpduryje buvau tardoma, kur buvau… Žinoma, bandžiau sukti uodegą sakydama, jog buvau mokykloje, tačiau greit supratau, kad tai beprasmiška, turiu iškloti tiesą ir pasakiau, ir netgi kartojau tai dar mažiausiai tuziną kartų, kad mokytoja mane mušė su knyga ir išvadino rude, dėl to nebenorėjau eiti į mokyklą. Mama manimi nepatikėjo, nors verkiau, maldavau pasigailėti, galybę kartu kartojau, jog sakiau tiesą. Gavau lupti taip, jog apsišlapinau tam koridoriui, mama išvadino „melage rudom akim“, na tai buvo mano antras vardas, visuomet kartodavo, jog tokia esu – melagė, čigonkos rudom akim, žulikas ir vagis, kai dar net nemokėjau meluot! Taip dužo į šipilius tiesos siena, pasitikėjimo uostas ir mano širdis, ir tai padarė didelę įtaką visai mano ateičiai.

Kitą rytą buvau už rankos nutempta į mokyklą atsiprašyti mokytojos ir jau primokinta maldauti jos atleidimo, kad mane „nusikaltėlę“ priimu atgal į klasę, verkiau visą kelią kartodama mamai, kad tai neteisybė – tai mokytoja mane nuskriaudė, o atsiprašyti turiu aš? Niekas manęs neklausė, turėjau atsiprašyti ir dovaną duoti (kyšį), kad suminkštėtų mokytojos širdis…

Po 27 metų klausiau Dievo, kodėl aš bijau sakyti savo nuomonę garsiai? Kodėl paniškai bijau kalbėti žmonių apsupty? Kodėl bijau būt savimi? Pusantrų metų ieškojau savęs Viešpaties glėbyje, Jis grąžino mano tikrą vardą, mano pavogtą tapatybę, atėjo laikas rasti tuos „Kodėl?“. Jis iškėlė šį mano prisiminimą, įrėžtą per neatleidimą giliai į širdies plokštę, nes tai, kas tuomet įvyko, sudraskė mane. Aš lioviausi sakyt tiesą, kalbėjau tik tai, ką kiti norėjo girdėti, melas tapo mano ir kitų tiesa. Vogiau, juk buvau čigonka rudom akim, tapau tuo, kuo mane vadino. Niekada nesakiau, ką jaučiu, ką mastau, kaip gyvenu, nes žinojau, jog aš esu niekas, mano nuomonė nesvarbi. Visada bijojau, kad žmonės mane pasmerks, atmes ir vėl išvadins melage, jog manim nepatikės! Dievas iš praeities iškėlė tuos veidus, tuos atsiminimus, kad ATLEISČIAU, nes pati turėjau raktą į savo laisvę. Turėjau dar kartą atleisti mamai, savo mokytojai, turėjau sugrįžti atgal, kad leisčiau Kristui vesti mane toliau, kur  šviesiau, kur tiesa yra aukščiau melo, kur Jis TIKI  manim, ir kviečia: „Ateik pas mane, nebijok kalbėti, negalvok, ką pamanys kiti, nebijok išsakyti savo nuomonę, nebijok būti savimi. Net jei  tūkstančiai žmonių vėl netikės tavimi, Sandra, net jeigu vėl atstums, pažemins, atmes tave, dukra mano, Aš Dievas, priimu tave su tavo nuostabiom rudom akim, nes Aš tau jas ir suteikiau!“

ATLEIDIMAS išlaisvina, ATLEIDIMAS atgaivina nuo neatleidimo pūvančius kaulus, ATLEIDIMAS prikelia naujam gyvenimui, nuplauna tą puvėsio tvaiką, tūnantį viduje. Atleisdamas nesumenkini to, kas įvyko ir nesumažini kaltininkų kaltės, bet šis sprendimas atrakina tave ir kitus nuo sunkių grandinių. Atleisdamas pasitiki Dievu ir leidi Jam būti tavo asmeniniu skydu, saugančiu nuo paleistų strėlių. Visada bus tų, kurie žeis, atmes, pasijuoks, išvadins melagiu ar dar kuo kitu.  Mus žeidžia, žeidžiam ir mes, tačiau laikas mokytis atleisti iš karto vaikui, sutuoktiniui, kaimynui, mokytojui, praeiviui, Dievui, sau! Laikas gyventi taip, kaip tau atleista – dėkinga širdimi, kur nebėra vietos nuodams. Visi esam sužeisti ir vis tiek visi esam priimtini, galų gale verta pagalvoti, kiek man atleista, kad galėčiau laisvai vaikščioti šia žeme ir vadintis Dievo dukra/sūnum?? Juk „Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgęlbsti tuos, kuriu dvasia nusižeminusi“ (Ps 34, 18). Eikime miegoti ir kelkimės prisimindami šią Šv. Rašto vietą: „Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus. Bet jeigu jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas, kuris danguje, neatleis jūsų nusižengimų“ (Mk 11, 25-26).

Sandra Bušmienė

KITI STRAIPSNIAI

SEKMADIENIO SUSIRINKIMAI - 11.00 val., 698 Woolwich Road, SE7 8LQ 

MALDA - pirmadienį - ketvirtadienį 19.00 val., 1 Radland Road, Canning Town, E16 1LN

VISIŠKOS LAISVĖS PAŽADAS

VISIŠKOS LAISVĖS PAŽADAS

Gyvenimas susideda iš santykių. Tiek jūsų santuoka, tiek šeima bei draugai, visa paremta santykiais. Tačiau visa ko centre yra mūsų santykiai su Dievu, kuris mus sukūrė bendrystei.

Tai gera žinia: santykiai yra Dievo plano dalis. Jis pasitelkia santykius, kad suteiktų mums džiaugsmo ir laimės. Bloga žinia ta, kad nuodėmė padarė mus netobulus žmones, o tie netobulumai gali pakenkti mūsų emocinei sveikatai, o tai daro didelę įtaką mūsų santykiams.

Laimingas būsi tiek, kiek sugebi džiaugtis sutuoktiniu ar sutarti su aplinkiniais žmonėmis. Kitaip tariant, jūsų asmeninės laimės ir asmeninio pasitenkinimo lygis priklauso nuo jūsų santykių, o jūsų santykių lygis priklauso nuo jūsų emocinės sveikatos.

Kai Karen ir aš susituokėme, mes nebuvome emociškai sveiki. Buvome jauni, nesubrendę ir emociškai suluošinti. Mes mylėjome vienas kitą. Mus traukė vieną prie kito ir norėjome praleisti likusį gyvenimą kartu, bet mes nuolat kovojome. Mes buvome tarsi vaikščiojantys sužeistieji. Abu užaugome nemažų trūkumų turinčiose šeimose, mūsų tėvai nepažinojo Viešpaties (nors jie vėliau atėjo pas Kristų). Dėl to Karen manė, kad ji yra negraži, nekentė savęs ir tikėjo, kad ir Dievas jos nekenčia. Aš niekada nepažinojau žmogaus, kurio savivertė būtų žemesnė nei Karen. 

Aš taip pat buvau susipainiojęs ir turėjau savivertės problemų. Bandžiau tai paslėpti vaidindamas „kietą vyruką“ ir elgdamasis taip, lyg neturėčiau jokių problemų. Toks elgesys vertė mane slėpti bet kokias savo silpnybes bei emocijas ir negalėjau atsiverti, atvirai su ja bendrauti.

Mudviejų santuoka buvo pasmerkta nuo pat pradžių. Mes buvome tarsi du dygliuočiai, bandantys mylėti vienas kitą. Kiekvieną kartą priartėdami įskaudindavome kitą, todėl vėl atsitraukdavome, gydydavomės savo žaizdas, o paskui vėl bandydavome artintis, tačiau ir vėl žeisdavome viens kitą.

Mūsų emocinis bagažas trukdydavo ir neleisdavo mums užmegzti sveikų santykių. Per savo gyvenimo patirtį mes buvome per daug sužeisti patys, kad galėtume pasidalinti savimi su kitu žmogumi. Ta skausminga patirtis netgi turėjo įtakos mūsų santykiams su Dievu. Mes vos neišsiskyrėme, nes mūsų emocinė sveikata buvo visiškai pašlijusi.

Dievas mus išgydė tik tada, kai mes pripažinome savo bėdas ir pradėjome pamažu jas spęsti, užuot jas ignoravę ar palaidoję. Emocinis gijimo procesas truko ne vienerius metus, nes mes nežinojome, ką darome.

Psalmių knygoje rašoma: „Jis siuntė savo žodį ir išgydė juos, iš pražūties juos išlaisvino“ (Ps 107, 20). Dievas tarnavo Karen ir man per savo žodį, Jis gali tarnauti ir jums. Jis gali jus išgydyti ir išlaisvinti iš dalykų, kurie jus skaudina, kenkia jūsų santykiams ir gadina jūsų santuoką.

Visų pirma jūs turite pripažinti savo skausmą Dievui ir atverti Jam savo širdį. Leiskite Jam pradėti išgydymo procesą. Jis padės jums atsisakyti neigiamų emocijų bei negatyvaus mąstymo būdo ir išves jus į visišką laisvę nuo skausmo. Kai Jis tai padarys, jūsų gyvenimas ir santuoka niekada nebus tokie patys.

Jimmy Evansas
„Marriage Today“ įkūrėjas ir generalinis direktorius

 

 

 

 

 

KITI STRAIPSNIAI

SEKMADIENIO SUSIRINKIMAI - 11.00 val., 698 Woolwich Road, SE7 8LQ 

MALDA - pirmadienį - ketvirtadienį 19.00 val., 1 Radland Road, Canning Town, E16 1LN