Gyvenimas susideda iš santykių. Tiek jūsų santuoka, tiek šeima bei draugai, visa paremta santykiais. Tačiau visa ko centre yra mūsų santykiai su Dievu, kuris mus sukūrė bendrystei.

Tai gera žinia: santykiai yra Dievo plano dalis. Jis pasitelkia santykius, kad suteiktų mums džiaugsmo ir laimės. Bloga žinia ta, kad nuodėmė padarė mus netobulus žmones, o tie netobulumai gali pakenkti mūsų emocinei sveikatai, o tai daro didelę įtaką mūsų santykiams.

Laimingas būsi tiek, kiek sugebi džiaugtis sutuoktiniu ar sutarti su aplinkiniais žmonėmis. Kitaip tariant, jūsų asmeninės laimės ir asmeninio pasitenkinimo lygis priklauso nuo jūsų santykių, o jūsų santykių lygis priklauso nuo jūsų emocinės sveikatos.

Kai Karen ir aš susituokėme, mes nebuvome emociškai sveiki. Buvome jauni, nesubrendę ir emociškai suluošinti. Mes mylėjome vienas kitą. Mus traukė vieną prie kito ir norėjome praleisti likusį gyvenimą kartu, bet mes nuolat kovojome. Mes buvome tarsi vaikščiojantys sužeistieji. Abu užaugome nemažų trūkumų turinčiose šeimose, mūsų tėvai nepažinojo Viešpaties (nors jie vėliau atėjo pas Kristų). Dėl to Karen manė, kad ji yra negraži, nekentė savęs ir tikėjo, kad ir Dievas jos nekenčia. Aš niekada nepažinojau žmogaus, kurio savivertė būtų žemesnė nei Karen. 

Aš taip pat buvau susipainiojęs ir turėjau savivertės problemų. Bandžiau tai paslėpti vaidindamas „kietą vyruką“ ir elgdamasis taip, lyg neturėčiau jokių problemų. Toks elgesys vertė mane slėpti bet kokias savo silpnybes bei emocijas ir negalėjau atsiverti, atvirai su ja bendrauti.

Mudviejų santuoka buvo pasmerkta nuo pat pradžių. Mes buvome tarsi du dygliuočiai, bandantys mylėti vienas kitą. Kiekvieną kartą priartėdami įskaudindavome kitą, todėl vėl atsitraukdavome, gydydavomės savo žaizdas, o paskui vėl bandydavome artintis, tačiau ir vėl žeisdavome viens kitą.

Mūsų emocinis bagažas trukdydavo ir neleisdavo mums užmegzti sveikų santykių. Per savo gyvenimo patirtį mes buvome per daug sužeisti patys, kad galėtume pasidalinti savimi su kitu žmogumi. Ta skausminga patirtis netgi turėjo įtakos mūsų santykiams su Dievu. Mes vos neišsiskyrėme, nes mūsų emocinė sveikata buvo visiškai pašlijusi.

Dievas mus išgydė tik tada, kai mes pripažinome savo bėdas ir pradėjome pamažu jas spęsti, užuot jas ignoravę ar palaidoję. Emocinis gijimo procesas truko ne vienerius metus, nes mes nežinojome, ką darome.

Psalmių knygoje rašoma: „Jis siuntė savo žodį ir išgydė juos, iš pražūties juos išlaisvino“ (Ps 107, 20). Dievas tarnavo Karen ir man per savo žodį, Jis gali tarnauti ir jums. Jis gali jus išgydyti ir išlaisvinti iš dalykų, kurie jus skaudina, kenkia jūsų santykiams ir gadina jūsų santuoką.

Visų pirma jūs turite pripažinti savo skausmą Dievui ir atverti Jam savo širdį. Leiskite Jam pradėti išgydymo procesą. Jis padės jums atsisakyti neigiamų emocijų bei negatyvaus mąstymo būdo ir išves jus į visišką laisvę nuo skausmo. Kai Jis tai padarys, jūsų gyvenimas ir santuoka niekada nebus tokie patys.

Jimmy Evansas
„Marriage Today“ įkūrėjas ir generalinis direktorius

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI

Nieks negali išvengti baimės, tai jausmas, kurį išgyvena kiekvienas, nesvarbu didelis ar mažas. Baimė yra ir naudinga, ir žalinga, kurios visi norėtume išvengti. Geroji baimė saugo mūsų gyvybes, suteikia budrumo bei išminties, kaip apsisaugoti; o negatyvioji paralyžiuoja, slegia ir atima jėgas bei ryžtą judėti į priekį.

Įdomu tai, kad mes gyvename saugiausiais laikais, kai medicina, mokslas bei švietimas yra tiek pažengę į priekį, kiek niekada iki šiol nėra buvę. Tačiau jau dabar mokslininkai, tyrinėjantys 21 amžių, kalba ir rašo, kad šis amžius ir šiandienos kultūra yra intensyviausias baimės laikas. Baimė kyla nežinant atsakymų į esminius žmogaus klausimus: kokia mano praeitis? Kas aš esu dabar? Kas manęs laukia ateityje? Ateities perspektyva yra be galo miglota šių dienų žmogui, kai tiek daug kalbama apie klimato atšilimą, apie nepažabojamas ligas ir nesuvaldomus virusus, apie dar nematytą ekonomikos nuosmukį ir pan.  Kas mūsų laukia ateityje? Kas laukia mūsų vaikų? Kiek dar ši žemė gali gyvuoti? Kas bus rytoj ir po 30 metų?

Deja, joks mokslas ar daktarai į šiuos klausimus neturi atsakymų. Šioje vietoje norėčiau pabrėžti, kad šis laikmetis ne tik didžiausios pažangos, bet ir didžiausio netikėjimo amžius. Kai taip stipriai kabinamasi į naujus išradimus, technologijas bei proto galią, kas nėra savaime jokia blogybė, čia pat paminama ir pamirštama žmogaus prigimtis, jo tiklas ir tikėjimo Dievu kaip visatos Kūrėjo ir autoriteto svarba. Tikėjimo trūkumas arba jo nebuvimas sąlygoja baimės ir nežinios augimą mūsų visų gyvenime, tai lemia vis didėjančias nerimo priepuolių, baimės, depresijos apraiškas. Vienintelis tikėjimas Dievu, Jo Žodžiu, Jo atlikta auka ant kryžiaus, Jo teikiama vaikiška viltis gali įveikti ir išblaškyti visas slegiančias baimes. Mums nereikia pamiršti, kad žmogus sukurtas bendrystei su Dievu, toks mūsų gyvenimo tikslas – kasdien būti ir kalbėtis su savo Kūrėju, bendrauti visais mums rūpimais klausimais. Juo pasitikėti labiau nei gydytoju ar mokytoju, kaimynu ar net draugu.

Tikėjimas kyla skaitant Dievo Žodį, o auga reguliariai pasiliekant Jame bei artimai bendraujant su Dievu maldoje. Didieji tikėjimo vyrai ar moterys, kurie užrašyti Biblijoje, išgyveno daugybę baimių bei sunkumų, tačiau jų žvilgnis ties jomis nesustodavo: Abraomas, kuris vėliau tapo visų judėjų bei krikščionių tikėjimo Tėvu ir pavyzdžiu, pasitikėdamas Dievo raginimu paliko saugią tėvų žemę ir iškeliavo į nežinią, vedinas tik pažadu, kad Dievas parodys: „Viešpats tarė Abromui: ‘Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu. Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu.” (Pr 12, 1-2). Pranašo Samuelio pateptas būti karaliumi Dovydas daugybę metų buvo persekiojamas bei slapstėsi urvuose nuo karaliaus Sauliaus, patyrė daug skriaudos bei netekčių, todėl jis rašė: “Ieškojau Viešpaties, Jis išklausė mane ir išgelbėjo mane iš visų mano baimių” (Ps 34, 4). “Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas – ko man bijoti? Viešpats yra mano stiprybė – prieš ką man drebėti?” (Ps 27, 1). Kai Izraelio tauta buvo apiplėšta ir bijodami kentėjo, Dievas jiems prabilo: „Taip sako Viešpats, kuris sutvėrė tave, Jokūbai, ir padarė tave, Izraeli: ‚Nebijok! Aš atpirkau tave ir pašaukiau tave vardu; tu esi mano. Kai eisi per vandenį, Aš busiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs‘ ” (Iz 43, 1-2). Visose situacijose Dievas ateidavo ir antgamtiškai išgelbėdavo tuos, kurie Juo pasitikėjo.

Šiais laikais Dievas liko ir veikia taip pat – Jis nori padėti kiekvienai sužeistai ar įsibaiminusiai širdžiai, atsakyti į didžiausius tavo bei mano klausimus ir baimes, suteikti viltį ten, kur, regis, neliko jokios vilties. Jėzus sako: „Aš atėjau ne naikinti gyvybės. Atėjau gelbėti. Atėjau išlaisvinti. Atėjau ne atimti gyvenimo. Atėjau, kad turėtumėt gyvenimo, kad apsčiai jo turėtumėte.“

Suprantu tik viena, kad didžiausių savo baimių akivaizdoje turiu rinktis tikėjimą Kristumi, kuris viską kontroliuoja ir gali išspręsti bei suvaldyti bet kokią situaciją; gali suteikti man vilties bei išeitį veikti net pačiu nenuspėjamiausiu būdu. Užuot bijojus dėl rytojaus, ekonominės krizės, savo šeimos ar vaikų, o gal ir šalies ateities, renkuosi bendrystę bei maldą su Dievu, o Jis suteikia dangišką ramybę bei antgamtinį užtikrintumą nenuspėjama rytdiena bei trapia ateitimi. Didžiausių savo baimių akivaizdoje grežkimės į Dievą, Jo Žodį, Jo artumą – iš ten ateina tikroji ramybė, išmintingi sprendimai bei pergalės. „Kurie bijote Viešpaties, pasitikėkite Viešpačiu! Jis jūsų pagalba ir skydas” (Ps 115, 11).

Jūratė Kapačinskienė

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI