Davei šią dovaną šventą Kalėdų dieną,
Davei sakydamas - malonės dar ragauk...
Ir taip keliauju su Tavim, ne viena,
Ir vis prašau eilėm - Tu Jėzų pasišauk...

Didžią ramybę aš gavau tą dieną
Ir supratau, kaip myli Tu mane -
Esu širdy su Dievo meile, jau ne viena,
Nes aplankai kasryt, kasdien mane.

Davei ir viltį vis girdėt Tave,
Džiaugtis gyvenimu, matyti jį kitokį,
Dar supratau - žiūri tu į mane
Ir myli taip, kad tau brangi - bet kokia.

Ir su džiaugsmu balso Tavo klausaus,

Dėkot, dėkot nuo ryto ligi vakaro,
Sudėjus nakčiai bluostą vėl dėkot,
Viešpats ištraukė mus visus iš pragaro,
Tik Jam vienam ir gyrių, garbę atiduot.

Dėkot, kad saulė patekėjo iš pat ryto,
Už dovanotą dieną, naujus darbelius,
Dėkot, nes Viešpaties taip viskas surėdyta -
Maldos dejonė tik dangun paklius...

Dėkot, dėkot - krauju mes nuplauti,
Ne bet kieno, o pačio Kristaus Jėzaus.
Dangaus juk Karalystė čia pat, visai arti -
Tikėk, kad pamatysi amžinybės šviesą...

Širdim žvelgiau į Tavo, Tėve, mėlį,
Džiaugiaus didybe, prabanga dangaus,
Į dvasinius namus mane nukėlei,
Taip laukia siela to kažko brangaus.

Rankom apkabinau aš horizonto tolį,
Ieškojau vis tos dieviškos vilties,
Jaučiau – pasaulis visas dingo, atitolo,
Stovėjau vėl ties Tavo kryžiumi, išties...

Siela giedojo ditirambus Meilei,
Kuri užliejo nuo dangaus aukštybių...
Drąsiai žiūrėjau ateitin, ne bailiai,
Ir suvokiau širdy – didi Dievo galybė...

Papasakok man, Tėve, kaip vedei
Per dykumą mus tokius užsispyrusius,
Nei vieno kelyje sunkiam nepametei,
Ir degančias širdis matei, o ne apmirusias.

Papasakok man, Tėve, kaip mus raminai,
Kad vis naujų jėgų kelionėje įgautume,
Kaip džiaugtis mokei, mana maitinai,
Kad tik vilties gautos mes neužgautume.

Papasakok man, Tėve, kaip mylėjai,
Kad dovanojai šviesų mums gyvenimą,
Už mūsų nuodėmes juk Jėzus atkentėjo,
Ir amžiams turim gyvąjį versmės srovenimą...

Mano didžiausias krikščioniškas noras, jeigu taip galima pasakyt, yra pažint Dievą taip, kaip Jį pažinojo Adomas. Jokių formų, jokių teologinių mokymų, jokių kvailų įsivaizdavimų apie tai, kaip reikėtų su Juo bendrauti. Vakare Dievas ateidavo į Edeno sodą ir jie sau šnekučiuodavosi vienas su kitu. Aišku, tai buvo tobulas žmogus ir tobulas Dievas ir tokio bendravimo viltis gyvenant šitoje žemėje, vargu ar yra galimà. Tačiau mūsų tobulumas ar netobulumas Dievo nekeičia. Ir tokio bendravimo Jis pats labai trokšta.

Pirmadienį grįžęs iš brolybės ląstelės, eilinį sykį įsitikinau, koks mums yra svarbus tikinčiųjų bendravimas ir vienas kito palaikymas. Kaip gera žinot, kad šalia yra žmonių, kurie, reikalui esant, nepagailės savo laiko už tave pasimelsti, panešti kartu tavo naštą ar tiesiog pasakyt padrąsinimo žodį. Bet tik va labiausiai „abydna“, kai to pradedame nebevertinti, o Kristaus brolybė patampa tik religinis žargonas.

Sutiksit ar nesutiksit su manimi, bet pastebėjau, kad tas pats maistas, valgomas skirtingose vietose, skirtingu laiku ir su skirtinga nuotaika, gali suteikti visiškai priešingus išgyvenimus. Na tarkim, apsistojame su šeima kokiame nors viešbutyje ir nueiname ryte valgyti pusryčių. O ten sausų pusrytėlių dėžutės, paskrudinta duona su džemu, vaisiai, arbatėlė, sultys ar pienukas. Na, kartais dar būna angliški pusryčiai: kiaušinienė su mėsyte, pupelėmis, pomidoriukais. Valgai, ir galvoji - koks malonumas.

Kai Tu paliesi šventąja ranka,
Kai vėl atleisi – skaudžiai nenubausi,
Kai atplukdysi malonės banga,
Tada vėl stipriai mane visą glausi...

Pasijausiu ne žemėje, o rojuj,
Visam pasauliui klyksiu – Jis atleido,
Ir angelai man iš dangaus vėl moja...
Ar liečia širdis jūs – gyventi leido!

Pasigailėjo, kaip Jisai pasigailėjo,
Nuplaudamas šventu Savo krauju,
Ir vėl vilčių šviežių mano širdin įdėjo,
Sakydamas – Aš užmiršau,o tu tapai nauju...

Prabėgs ir ši naktelė kaip ir visos,
Rytoj vėl saulė patekės iš ryto...
Kodėl taip neramu ir skauda visą?
Kas man ramybę pakeitė kažkuo, kas žino?

Visokių ir dienų mums pasitaiko...
Gal ne visa širdim mes Jo ieškojom?
Ar Jam paskyrėm visą brangų laiką?
O gal kas kitas Dievą mums atstojo?

Priimki atsiprašymą iš mūsų, Jėzau
Taip noris meilėje su Tavimi gyventi...
Kalti mes, Dieve, Tu neplaki mūsų,
Tik, kaip priklauso, vilnas iškedenki.

“Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą. Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė.”
Romiečiams 13:8-10