1960-ųjų pabaigoje viena daina paprastu pavadinimu „Pagarba“ staigiai iškėlė jauno menininko iš Tenesio karjerą į aukštumas ir pateko į muzikos topų viršūnę. Ši originaliai parašyta ir įrašyta Otiso Reddingo daina keletą mėnesių pirmavo prieš gyvai atliekamas Arethos Franklin dainas, ji tapo viso pasaulio žmonių himnu. Tai jausminga, populiari daina, apie visus vyrus, moteris ir vaikus, kurie kenčia nuo nepagarbos.

Dauguma mūsų puikiai žino, kaip tai atrodo. Daugelį metų vienu ar kitu būdu tai matėme ar patyrėme iš žmonių, kurie paprasčiausiai nežino, kaip būti mandagiems ar maloniems. Deja, kai kuriems nepagarba – gyvenimo būdas. Bet nebūtinai tai turi būti šeimoje. Galite atkreipti dėmesį į nepagarbą ir išmokyti ar permokyti vaiką, kad būtų pagarbus, net paauglystėje. Jūsų, kaip tėvų, tikslas – mokyti vaikus pagarbos ankstyvaisiais metais, kad paauglystėje galėtumėte padėti jiems tai įsisavinti praktiškai. Norėdami sužinoti daugiau, skaitykite toliau, nes aptarsime šešis dalykus, kuriuos kiekvienas tėvas turi žinoti apie paauglius ir pagarbą.

 Šeši dalykai, kuriuos reikia žinoti

Kaip jau minėjau anksčiau, pagarba neatsiranda savaime. Ji turi būti mokoma ir taikoma praktikoje. Jei reikalausite „turite mane gerbti“, susidursite su pasipriešinimu ir net ignoravimu. Išmintis įgyjama stebint, atkartojant ir patiriant. Taigi, jūsų vaikas stebi, kaip jūs bendraujate su pasauliu ir kitais žmonėmis, atkartoja tai, ką matė, tas įprotis įsitvirtina jo viduje ir jis pats pradeda taip bendrauti. Taigi, jei mes esame pagarbūs kitiems, tada ir mūsų vaikai pasirinks būti pagarbūs.

Pirmiausia reikia suvokti, kad pagarba yra tarpusavio santykių pamatas. Santykiai, kuriuose nėra susižavėjimo ir meilės, paprasčiausiai nesiklostys. O svarbiausia, kad visa prasideda nuo jūsų, mama ir tėti, o ne nuo jūsų vaiko. Apsvarstykite, kaip jūs išreiškėte nepagarbą kitiems. Kaip elgiatės su savo sutuoktiniu? Su viršininku? Su jūsų draugais? Ir tada apsvarstykite, kaip elgiatės su valdžia. Šioje srityje netrūksta blogų pavyzdžių. Taigi, kokį pavyzdį jūs rodote savo vaikams?

Be to, jūs turite suprasti, kad žemindami ir engdami savo vaikus jūs nesulauksite iš jų pagarbos. Pagarba turi būti pelnyta. Ji turi būti abipusė, tačiau daugybė tėvų to nesupranta, nes vadovaujasi autoritarine idėja, kaip reikia auklėti vaikus. Senasis modelis „daryk, kaip aš sakau“ yra pasenęs, jis pagrįstas baime. Tai reiškia, kad paauglys jaučiasi pažemintas ir įžeistas, o baimė nemotyvuoja. Sveiki tarpusavio santykiai negali būti pagrįsti baime.

Santykiuose vyraujanti nepagarba – tai ženklas, rodantis, kad jūsų santykiai nėra geri. Pagarba išauga iš tarpusavio santykių. Taigi, jūs turite savęs paklausti, ką aš darau, kad mano vaikas manęs negerbia? Šv. Raštas liepia: „ <…> pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies” (Mt 7, 5). Jūsų vaikas yra jūsų brolis ar sesuo Kristuje, todėl atitinkamai ir elkitės. Turėtumėte suprasti, kad esant normaliom aplinkybėm nepatenkama į nenormalią vietą, todėl apsvarstykite, kaip prisidėjote sužeisdami ar traumuodami vaiką.

Pagarba neateina savaime. Reikia skirti laiko, jog patrauktumėt ir užkariautumėt jūsų vaiko širdį. Sužinokite, kas nutiko, ir sugalvokite strategijas, ką galite pakeisti, bei laikykitės to. Pagarbos trūkumas gali būti pražūtingas ateinančioms kartoms!

Kalbėkite apie tai! Kalbėti apie pagarbą ir nepagarbą yra sveika. Taip pat įvardinkite, kokiu būdu rodėte nepagarbą ir kaip tai pakeisite. Tai darydami suteiksite progą savo paaugliui pasielgti taip pat.

Neleiskite, kad nepagarba įsivyrautų. Jei neskirsite laiko pagarbos ugdymui, nepagarba įsitvirtins ir galiausiai užvaldys jūsų gyvenimą ir jūsų šeimą. Tai gali būti nelengva, bet verta! Siekite pagarbos.

Praktiniai patarimai, į kuriuos reikia atsižvelgti

Pagarba yra kertinis bet kokių santykių akmuo. Gerbti – reiškia būti mandagiam ir maloniam kitam asmeniui, net jei jis yra kitokios nuomonės arba jei jam patinka kažkas, kas tau nepatinka.

Pagarba reiškiama ne tik žodžiais, bet ir perduodama kūno kalba bei požiūriu. Taigi, prieš kalbėdami ir darydami būtinai pagalvokite.

Sukurkite taisykles, kuriomis vadovausitės bendraudami.

Neskubėkite. Judėkite pirmyn, bet žinokite, kad jei iškasėte duobę, prireiks laiko ir kantrybės, jog iš jos išliptumėte.

Išpažinkite savo kaltę, atsiprašykite ir keiskitės. Kiekviena diena, kuri mums dovanota, yra dar viena diena teigiamam pokyčiui.

Jei jūsų vaikas tampa nekontroliuojamas, priminkite jam, jog jis jums be galo rūpi. Nešaukite ir negėdinkite jų, nes gėda nepadeda sukurti puikių santykių.

Galiausiai, svarbiausia, bendraukite su savo paaugliu. Pasakykite jiems, kad juos mylite ir esate jų pusėje.

Pabaigai

Mama, tėti, pagarba jūsų namuose yra bene svarbiausias susižavėjimo jausmas, kurį reikia parodyti veiksmais ir perteikti žodžiais. Iš pradžių tai prasideda pavyzdžiu, kurį rodote savo vaikams, po to iškyla galimybės išrikšti pagarbą konfliktų ir sunkumų metu. Pagarba namuose yra vienas pagrindinių dalykų, suteikiantis pagrindą visiems kitiems sąveikos aspektams. Nepagarba sunaikina santykius ir, jei nepagarbiai elgėtės paauglių atžvilgiu, pripažinkite tai ir pradėkite naują etapą, kuomet gerbsite kiekvieną žmogų. Jūsų vaikai vieną dieną padėkos už parodytą pavyzdį ir reikalavimus, kuriuos kėlėte kiekvienam šeimos nariui.

Jei norite sužinoti daugiau, apsilankykite ParentingTodaysTeens.org

Markas Gregstonas, „Parenting today’s teens“ įkūrėjas

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI

Gyvename sudėtingais laikais, kai niekas tiksliai nežinome, ką atneš rytojus, kaip pasisuks politiniai ar ekonominiai įvykiai, kokie bus išleisti nauji vyriausybės įsakymai ar nurodymai. Tereikia įsijungti telefoną ar televizorių ir iš ten iš karto pasipila gausybė įvairių nuomonių, požiūrių, pasvarstymų ir ateities spėjimų. Tenka kalbėtis su žmonėmis ir jie pilni baimės bei nevilties dėl rytojaus, dėl vaikų ateities, dėl savo laisvės, sveikatos ar finansų.
Iš vienos pusės žiūrint, tai tikrai labai liūdna perspektyva – nežinia, niekuo negali būti tikras, nėra nieko stabilaus šiuo metu, bedievystė įsidrąsinusi ir legalizuojama įstatymais; iš kitos pusės – ar mes turime pagrindo tikėti, kad čia, žemėje, rytojus bus geresnis? Kas mums, tikintiems krikščionims, pažadėjo, kad laikai taps šviesesni ir geresni?

Šioje sumaištyje pastebiu pati ir matau aplinkiniuose, kad dabar didžiausius smūgius patiria mūsų tikėjimas, t.y. esmė, kuo remiamės. Noriu kalbėti apie tam tikrus tikėjimo dėsnius, kurie, norim ar ne, veikia mus ir mūsų aplinką.

1. Dauguma tampa neteisi, jei jų centre nebelieka Dievo. Paklausite, kuo čia dėtas tikėjimas? O tai, kad tikėjimas yra labai asmeninis dalykas, jo negali suteikti jokia žmonių grupė. Ir jei staiga aplink tave dauguma pradeda kalbėti dalykus bei elgtis taip, kas prieštarauja Dievo Žodžiui, neša sumaištį, baimę, susiskaldymus bei netikėjimą pačiu Dievu, žinok, jie patikėjo kažkuo kitu, bet ne Dievu.
Čia norėčiau pateikti pavyzdį apie 12 žvalgų (žr. Skaičių 13-14 sk.), grįžusių apžiūrėjus Kanaano žemę: 10 iš jų grįžo su bauginančiomis žiniomis, kad Kanaano miestai yra gerai įtvirtinti, o žmonės – aukšti ir stiprūs. Tačiau kiti du – Jozuė ir Kalebas – parnešė optimistiškesnius įvertinimus. Jie paliudijo, kad Kanaanas yra gerai įsitvirtinęs, ir kad jį valdo galingi žmonės. Tačiau jie teigė, jog Dievas atiduos pergalę savo tautai.
Izraelitai išklausė abiejų nuomonių ir nusprendė neklausyti Jozuės ir Kalebo patarimo. Žmones užvaldė baimė ir visaapimantis nerimas. Svajonė užkariauti kraštą greitai išsisklaidė. Dauguma atsisuko prieš Mozę, kaltindami jį tuo, jog šis išvedė juos iš Egipto tik tam, kad (kaip jie manė) paliktų negyvenamos dykumos spąstuose. Dievo akyse tokia Izraelio reakcija reiškė visišką tikėjimo nebuvimą ir Jis neleido nei vienam netikėjusiam Juo įeiti į pažado žemę – tauta dar 38 metus klajojo dykumoje. Į Kanaaną iš vyresnės kartos įžengė tik Jozuė su Kalebu, kurie nesuabejojo Dievu ir nekėlė panikos.

2. Dievas laimina ne tavo nuomonę, bet paklusnumą. Dievas yra nuostabus ir mylintis pašnekovas ir tikrai įdėmiai išklauso kiekvieno mūsų nuomonių, nuogastavimų ar nerimo, abejonių ir net netikėjimo, Jis nuramina ir padrąsina; tačiau griežtai sudraudžia, o kartais net patraukia savo apsaugą, jei mes užsispyrę laikomės savo nuomonės ir nepaklūstame Jam.
Jonos istorija puikus pavyzdys. Dievas pasiuntė Joną į Asirijos sostinę Ninevę perspėti miestą dėl galimo sunaikinimo ir paraginti atsisakyti nedoro gyvenimo. Iš pradžių Jona nenorėjo būti paskirtas šiam darbui ir išvykti. Jonos dienomis Asirija Izraeliui buvo sunki našta. Jei Ninevė buvo pasmerkta, Jona neturėjo jokio noro padėti miestui išvengti pražūties, jis turėjo labai aiškią ir istoriniais faktais pagrįstą nuomonę, kurios tvirtai laikėsi. Tačiau Dievui tai nebuvo svarbu: patekęs į audrą bei tris dienas išbuvęs banginio pilve Jona atgailavo dėl savo užsispyrimo ir pasilenkė Dievui. Galiausiai, kaip Dievas ir įsakė, jis nuvyko į Ninevę. Jo pasirodymas sukėlė precedento neturėjusią reakciją: visi miesto gyventojai nuo karaliaus iki paskutinio vargšo atsidavė Dievo malonei ir smerkė save už nedorą gyvenimą. Todėl Dievas pakeitė savo nuosprendį ir pagailėjo miesto. Nors Jona ir vėl buvo nepatenkintas bei piktas ir turėjo kitokią nuomonę, Dievas aiškiai pasakė, jog mato žymiai plačiau nei žmogus: „Tau gaila augalo, dėl kurio tu nei vargai, nei jo auginai. Jis per vieną naktį užaugo ir per vieną naktį pražuvo. Argi Aš turėčiau nesigailėti Ninevės, šio didelio miesto, kuriame gyvena daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, kurie nemoka atskirti dešinės nuo kairės, ir, be to, daug gyvulių?“ (Jonos 4, 10-11).

3. Kai pasitiki Dievu, milžinai tampa žiogais. Kaip jau minėjau anksčiau, tikėjimas Dievu niekada nesiremia išorinėmis aplinkybėmis. Nors jos gali riaumoti ir gąsdinti, tikinčiojo širdis lieka rami, nes nenuleidžia vidinių akių nuo Viešpaties. „Taip sako Viešpats, Izraelio Šventasis: ‚Jei atsigręšite ir nusiraminsite, būsite išgelbėti. Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė‘ “ (Izaijo 30, 15).
Prisiminkime Dovydo ir Galijoto kovą. Tėvo pasiųstas Dovydas paklusniai nešė broliams maistą, kurie tuo metu kovojo karaliaus Sauliaus kariuomenėje, nors kova to nelabai galima būtų pavadinti, o labiau didžiule emocine įtampa bei baime, kuri buvo sukausčiusi visą Sauliaus kariuomenę, kai filistinų milžinas Galijotas viešai riaumodamas keikė ir tyčiojosi iš izraelitų Dievo bei tautos. Dovydas blaiviai suvokdamas situacijos pavojingumą neišsigando ir nesuabejojo Dievo ištikimybe. Jis suprato savo paties silpnumą, tai buvo akivaizdu, kai nepaėjo su Sauliaus duotais šarvais, bet juo visai nesirėmė ir mūšio lauke Galijotą pasitiko ne vienas, bet su Viešpačiu priešakyje: „Tu eini prieš mane su kardu, ietimi ir skydu, o aš einu kareivijų Viešpaties, Izraelio kariuomenės, iš kurios tyčiojiesi, Dievo vardu. Šiandien Viešpats atiduos tave į mano rankas. Aš nugalėsiu tave, nukirsiu tau galvą ir atiduosiu visų filistinų karių lavonus padangių paukščiams ir lauko žvėrims, kad visa žemė žinotų, jog yra Dievas Izraelyje. Ir kad visi čia susirinkę žinotų, jog ne kardu ir ietimi Viešpats gelbsti. Kova yra Viešpaties, ir Jis atiduos jus į mūsų rankas“ (1 Samuelio 17, 45-47). Kova buvo neįtikėtinai trumpa, užteko vieno taiklaus akmenėlio smūgio ir milžinas buvo patiestas ant žemės, antru smūgiu nulėkė milžino galva nuo pečių – karas laimėtas, visa tauta išgelbėta.

4. Anksčiau ar vėliau (dažną kartą vėliau) Dievas apdovanoja paklusnumą. Šioje vietoje galima būtų kalbėti apie visus 3 prieš tai išvardindus punktus, tačiau norėčiau grįžti prie Kalebo istorijos. Nors jis nesuabejojo ir tikėjo Dievo duotu žodžiu, kad izraelitai gali užimti Kanaano žemę jau po 2-jų klajonių metų, jo tikėjimas ir paklusnumas Dievui buvo apdovanotas tik po 38-erių metų: „Savo tarną Kalebą, kuris kupinas kitokios dvasios ir iki galo sekė manimi, įvesiu į tą žemę, į kurią jis buvo nuėjęs, ir jo palikuonys ją paveldės” (Skaičių 14, 24).

Todėl noriu padrąsinti kiekvieną šiandien remtis ne tuo, ką matome ar girdime aplinkui, pasikliauti ne sava ar artimo nuomone, kad ir kaip ji pagrįstai ir protingai skambėtų. Nuomonė – ne kas kita kaip mūsų tikėjimas. Leiskime, jog pats Dievas ją formuotų ir tvirtintų mūsų gyvenime.
Mes gyvename ne ekonominės, ne moralinės ir net ne politinės krizės laikotarpiu, visi šie dalykai yra tik simptomai, tik pasekmė. Mes gyvename tikėjimo krizės metu.
Dievas tikrai nėra abejingas žmonių skausmui ir nusivylimui, neteisybės ar neteisumo įsigalėjimui. Jis labiau nei kas kitas iš mūsų dėl to išgyvena ir rūpinasi teisingumo atstatymu, tačiau mūsų dalis – pirmiausia ieškoti pačio Dievo, Jo buvimo, Jo veido, o visa kita bus pridėta. „Tad nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi dieną ir naktį, ir dels jiems padėti? Sakau jums: Jis apgins jų teises labai greitai. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Luko 18, 7-8).

Jūratė Kapačinskienė

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI

“Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais. Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį. Tikėjimu jis paliko Egiptą, neišsigandęs karaliaus rūstybės, nes liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį” (Hbr 11, 24-27).

Hebrajams laiško autorius mums sako, kad Mozė nusprendė atsisakyti Egipto princo gyvenimo „dėl Kristaus“ (Hbr 11, 26). Daugelis žmonių tai skaito ir stebisi, kaip Mozė žinojo apie Kristų, juk jis gyveno tūkstantį penkis šimtus metų prieš Jėzų. Aš jums pasakysiu, kaip: Mozė žinojo tikėjimu. Jis pasitikėjo Dievu. Skersdami Paschos ėriukus, izraelitai išpranašavo Kristaus mirtį. Mozė tikėjo, kad jei Dievas gyvulių krauju gali išgelbėti savo tautą nuo dešimtosios negandos – maro, Jis taip pat gali išgelbėti žmones nuo jų nuodėmių.

Tikėjimas ne tik išgelbėjo Mozę, bet ir padėjo pasirinkti paklusnumą. Matote, kai atsisakome šio pasaulio malonumų, norėdami sekti Kristumi, kelias niekada nėra lengvas. Mozė dykumoje įsitikino, kad tai tiesa, kai jis keturiasdešimt metų vadovavo užsispyrusiems ir besiskundžiantiems izraelitams. Tikėjimas jį palaikė. Tikėjimas – raktas.

Studijuodami evangelijas pastebėsite, kad Jėzus niekada negyrė savo mokinių už jų galią, išmintį ar aistrą. Tačiau kartais Jis gyrė juos už jų tikėjimą. Net mažas kaip garstyčios grūdas tikėjimas gali išjudinti kalną ir išmesti jį į jūros vidurį. Tikėjimas išvaro demonus. Tikėjimas leidžia Dievo jėgai pasireikšti pačiomis tamsiausiomis aplinkybėmis. Mozė turėjo tokį tikėjimą ir juo jis galėjo pasikliauti Dievu, kad šis įvykdys savo pažadus, net ir tuos, kurie išsipildys kur kas vėliau.

Malda: Tėve, aš noriu išsiugdyti gilų tikėjimą Tavimi. Padėk man apmąstyti tavo gerumą ir ištikimybę. Primink man Tavo duotus tikrus pažadus, sustiprink mano tikėjimą, kad rinkčiausi paklusti tau, net kai užduotis sunki. Meldžiu to Jėzaus vardu. Amen.

 „Jis gėdą dėl Kristaus palaikė didesnės vertės nei Egipto lobiai, nes laukė savo atlygio“ (Hbr 11, 26).

Michael Youssef, Ph.D.

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI