Mūsų su Karen santuoka nėra tobula. Mes drauge patyrėme daugybę išmėginimų, tačiau jau prieš daugelį metų, kai Dievas pradėjo darbuotis su kiekvienu iš mūsų asmeniškai, o vėliau ir tvarkyti mūsų tarpusavio santykius, nusprendėme, kad mūsų santuokos centrinė ašis bus Dievas. Tai tapo mūsų tikslu.

Labiau nei kas nors kitas, būtent šis tikslas mus ir palaikė. Mes elgiamės teisingai dėl savo atsidavimo Jėzui Kristui. Tai reiškia, kad mes savo santuokos problemas nešame Jam. Pasitikime, kad Jis išlaikys mūsų santuoką gyvą ir veiksmingą. Mūsų santuoka egzistuoja dėl vienos priežasties – nes siekiame Dievo mums numatyto tikslo. Mes dviese tapome viena, nes tokia buvo Dievo valia mums.

Kas pažįsta Karen ir mane, žino, kad mes esame labai skirtingi žmonės, mes dvi skirtingos asmenybės. Kai tik susituokėme, nustebau supratęs, kokia mano žmona gali būti užsispyrusi. O ji nustebo suvokusi, koks aš galiu būti dominuojantis.

Mūsų santuoka niekuo nesiskyrė nuo daugumos santuokų, kur dažnai vienas su kitu sutuoktiniai ginčijasi ir kovoja. Dėl šios priežasties mes vos neišsiskyrėme.

Kaip du visiškai skirtingi, turintys tvirtą savo nuomonę žmonės gali sutarti? Kaip dviem skirtingom asmenybėm kartu pasiduoti Dievo valiai?

Atsakymas būtų toks: užuot kovoję ir ginčyjęsi vienas su kitu, sutuoktiniai tutėtų pasiduoti ir paklusti vienai Galvai – Viešpačiui Jėzui Kristui. Mudu su Karen niekada nediskutuojame, kas yra mūsų santuokos “bosas”, nes mes jau seniai nusprendėme, kad Jis yra mūsų santuokos ”Bosas”.

Laiške Efeziečiams rašoma: “Pakluskite vieni kitiems Dievo baimėje” (Ef 5, 21). Čia Paulius duoda nurodymus sutuoktiniams, jau sekančioje eilutėje jis mokina, kad žmonos būtų klusnios savo vyrams, o vyrai turi aukotis dėl savo žmonų, tačiau 21 eilutė nurodo “pakluskite vieni kitiems”.

Mūsų santuokos pradžioje, kai išgyvenome sunkiausią laikotarpį, aš nežinojau šios eilutės. Iš tiesų aš visai nežinojau Šv. Rašto, išskyrus vieną vietą iš Efeziečiams laiško, kur rašoma, kad žmonos turi paklusti savo vyrams. Reguliariai šią vietą cituodavau Karen, nes man atrodė, jog ji gerai to nesupranta.

Galiausiai aš suvokiau, kad tai ne mano darbas – būti mūsų santuokos viršininku. Karen taip pat nebuvo tinkama viršininkė. Mes turėjome paklusti vienas kitam, o tuomet kartu pavesti mūsų santuoką į Dievo rankas.

Šiandien mūsų santuokoje nėra nieko, dėl ko nesutartume. Kodėl? Nes daugelį metų mes praktikuojame šį principą, kai reikia priimti sprendimus: pirmiausia apie tai kalbame, tuomet dėl to meldžiamės. Mes drauge siekiame Dievo valios.

Kai atrandame Jo valią, mes neprivalome niekuo įtikinti vienas kito. Nesistengiame dominuoti ar bauginti viens kitą, kad įtikintume savaip. Taip pat užsispyrę nesilaikome savo, bet pasiduodame. Mes tik sekame Dievo nurodoma linkme.

Dievo valia bus tobula. Šimtu procentų Jis jus nuves į pažadėtąją ​​žemę. Žmonės turi ribotą išmintį ir ribotą perspektyvą, tačiau Dievas tikrąja ta žodžio prasme čia buvo nuo pat pradžių. Jis tiksliai žino teisingus sprendimus, kuriuos turime priimti, ir jei Juo pasitikėsime, visada priimsime geriausią sprendimą.

Ieškodami Dievo valios nieko nepraranda nei vyras, nei žmona. Jūs abu laimite, nes kai rasite Dievo valią, jūs taip pat rasite Jo palaiminimą ir Jo ramybę.

Kas vadovauja jūsų santuokai? Padarykite Dievą savo santuokos vadovu, tai yra svarbus žingsnis norint tapti vienos širdies.

Jimmy Evansas
„Marriage Today“ įkūrėjas ir generalinis direktorius

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI

Kodėl atleidimas yra toks svarbus ir gyvybiškai reikalingas kiekvienam tikinčiam žmogui? Ką Jėzus ir Šv. Raštas mokina apie atleidimą?

„Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus“ (Mk 11, 25).

„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 9).

„Tuomet Petras priėjo ir paklausė: ‚Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?‘ Jėzus jam atsakė: ‚Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių‘“ (Mt 18, 21-22).

„Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 37).

Biblijoje daugybė vietų, kur nurodoma, kad atleidimas pirmiausiai reikalingas mums, kurie supykstame, įsižeidžiame ar esame įskaudinami. Jei neatleisime kitiems jų nusižengimų, mums patiems nebus atleista. Tai reiškia, kad mes būsime apkaltinti neatleidimu. Supykę bei nenorėdami atleisti patys sau kenkiame. Tačiau kai draugas tave išduoda ar užpuolikas atima tavo turtą ar kaip kitaip pakenkia tau ar tavo šeimai, atrodo taip natūralu supykus trokšti keršto ar teisybės atstatymo.

Trokšti teisybės yra viena, o nešiotis širdyje pyktį, kuris ilgainiui visada perauga į kartėlį bei neapykantą, visai kas kita. Kai kurie psichologai teigia, jog neatleidžiant gali greičiau sušlubuoti tiek fizinė, tiek emocinė sveikata, pavyzdžiui, padidėti kraujospūdis, apimti depresija ar kitos lėtinės ligos. O ką jau sakyti apie žalą vyro ir žmonos tarpusavio santykiams? Ne veltui Biblijoje rašoma: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums“ (Ef 4, 32). Dažną kartą net tenka girdėti, kad žmogui atleidus savo kaltininkui, Dievas išgydė ir fizines kūno ligas. Taigi, neatleidimas ir ilgalaikis pykčio nešiojimas veikia kaip nuodas – kenkia mums ir fizine prasme.

Ką reiškia atleisti?

Atleisti – tai dovanoti įskaudinusiam ar mums prasikaltusiam asmeniui. Graikiškas žodis, Biblijoje verčiamas „atleisti“, pažodžiui reiškia „leisti išeiti“. Pats Jėzus kabėdamas ant kryžiaus meldė Tėvo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro” (Lk 23, 34).  Jėzus suvokė, kad žmonės ne visada supranta, ką jie daro, ir kokias pasekmes tai gali sukelti. Jis meldė Tėvo atleidimo, nes mylėjo kiekvieną, net tą, kuris Jį tuo metu kankino, piktinosi ar keikė. Biblija moko, kad tikro atlaidumo pamatas yra nesavanaudiška meilė, nes ji nelaiko nuoskaudų. Atleidimas – tai žmogaus laisvos valios sprendimas, jis nesusijęs su kaltės dydžiu ar situacijos sunkumu, tai taip pat nesusiję su žmogaus jausmais ar tuometine emocine būkle.

Ar lengva atleisti?

Biblijoje niekur nėra paminėta, kad atleisti reikia, kai lengva, o neatlesiti galima, kai sunku. Tai tiesiog faktas, jog turime atleisti, kad mums būtų atleista. Atrodo taip paprastai, tiesa, bet realiame gyvenime nėra lengva taip padaryti.  Vis dėlto mūsų skausmas, netektis ar skaudus nusivylimas neturėtų mums kalbėti garsiau už dievišką tiesą. Nuspręsdami atleisti nežiūrime skausmo ar liudnų pasekmių, tiesiog renkamės vienintelę teisingą išeitį. Man asmeniškai atleisti visada lengviau, kai visą savo skausmą bei neviltį, visą savo širdį išlieju asmeniškai Viešpačiui maldoje. Stengiuosi Jam vienam asmeniškai išsakyti visus savo jausmus tuo metu ir mudviejų pokalbio pabaigoje visada prašau Jo padėti man atleisti savo kaltininkams, nes žinau, kad ten, kur aš šiandien esu silpna, Jis – stiprus.

 Ar atleisti reiškia pamiršti ir gyventi tarsi nieko neįvyko?

Jokiu būdu ne! Atleisti, tikrai nereiškia pamiršti. Atleisdami mes nereikalaujame, kad būtų sugrąžinta ar atstatyta tai, kas dingę ar neįmanoma sugrąžinti, bet prarastas pasitikėjimas turi būti atstatytas. Jei vyras ar žmona prarado sutuoktinio pasitikėjimą, tas pasitikėjimas turi būti atstatytas labai konkrečiais veiksmais ir sąmoningomis pastangomis. „Kas slepia savo nusikaltimus, tam nesiseks, o kas išpažįsta ir atsisako jų, susilauks gailestingumo“ (Pat 28, 13). Neužtenka vien išpažinti savo kaltę, reikia ir atsisakyti toliau tęsti blogai elgtis. Mano atleidimas nereiškia, kad aš toliau leidžiu su manimi neteisingai elgtis ir kaip kitaip mane išnaudoti.

Atleisti, tai nereiškia:

• Pritarti netinkamam elgesiui. Tie, kas blogus poelgius vadina nekenksmingais arba juos pateisina, Biblijoje yra smerkiami (žr. Iz 5, 20).
• Apsimesti, kad nieko neįvyko. Nors Dievas atleido karaliui Dovydui sunkias nuodėmes, Jis neapsaugojo jo nuo nuodėmingo elgesio pasekmių. Dievo valia Dovydo nuodėmės net buvo užrašytos ir yra atmenamos iki šiol (žr. 2 Sam 12, 9-13).
• Leistis išnaudojamam. Tarkim, kokiam nors asmeniui paskolinate pinigų, o jis viską iššvaisto ir skolos grąžinti neturi iš ko. Jei atleidote žmogui, pasiskolinusiam ir negrąžinusiam jums skolos, tai nereiškia, kad ateityje vėl turite jam skolinti (Ps 37, 21; Pat 14, 15; Gal 6, 7).

• Atleidinėti įsivaizduojamas nuoskaudas. Derėtų pripažinti, kad neretais atvejais nuoskauda, kurią jaučiame, tėra įsivaizduojama ir kad įsižeisti neturėjome pagrindo. Biblijoje sakoma: „Neskubėk supykti, nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės“ (Ekl 7, 9).

Atleisti mums reikia kasdien ir net daugiau nei kelis kartus. Nepaslaptis, kad neatleisdami mes kietiname savo širdį, o Dievui be galo svarbi mūsų širdies būklė. Užverdami širdies duris žmogui, užveriame jas ir Dievui, o atleisdami – atidarome jas vėl. Pyktis ir pagieža mus sustabdo, neleidžia judėti į priekį, tarsi surakina vienoje vietoje ir mes nustojame bręsti bei džiaugtis kitais, mus supančiais dalykais. Būti atlaidžiam lengviau, jeigu savo artimą priimame tokį, koks jis yra, su visomis silpnybėmis ir teigiamais bruožais. Jei sutelkiame dėmesį į tai, ką kitas padarė negerai, labai lengva pamiršti, ką padarė gerai. Tačiau ar šioje vietoje norėtume sustoti? Prisiminkite, tobulų žmonių nėra. Ne išimtis ir jūs. Būkime jautrios ir atlaidžios dvasios, o Dievui leiskime būti teisingu Teisėju.

Jūratė Kapačinskienė

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI

Oras darosi vis vėsesnis ir tamsesnis, dienos trumpėja. Helovinas jau už kampo. Tikimasi, kad amerikiečiai Helovinui išleis 9,1 milijardo dolerių. Pirkėjai papuošimams bei dekoracijoms išleis vidutiniškai po 86,13 USD. Remiantis „World Book Encyclopedia“, Helovino kilmė siejama su senovės pagonių festivaliu, kurį prieš daugiau nei 2000 metų šventė keltai, dabartinės Jungtinės Karalystės, Airijos ir Šiaurės Prancūzijos dalyse. Festivalis vadinosi „Samhain“ (tariama SOU inas), kuris reiškia „vasaros pabaiga“, ir jis pažymėjo tamsaus žiemos sezono pradžią. Jis buvo švenčiamas apie lapkričio 1 d. Devintajame amžiuje Katalikų bažnyčia įsteigė naują šventę „Visų šventųjų diena“, dar vadinamą „All Hallows“, t.y. „tas, kuris yra šventas“. Šios šventės išvakarės buvo žinomos kaip „Visų šventųjų vakaras“ (ang. kl. „All Hallow’s Eve“), kuris galiausiai buvo sutrumpintas iki Helovino.

Dabar jau miręs satanistų bažnyčios įkūrėjas Antonas Szandoras LaVey yra pasakęs: „Satanistų bažnyčia švenčia dvi pagrindines šventes – Haloviną ir Walpurgisnacht (švenčiama Vokietijoje). Džiaugiuosi, kad krikščionių tėvai leido savo vaikams garbinti velnią bent vieną naktį per metus. Sveiki atvykę į Heloviną.“ Velnio garbintojai švenčia 8 šventes. Svarbiausia iš jų yra „Samhain“ (Helovinas). Tie, kurie praktikuoja vudu ir kitas raganavimo formas, šį įvykį mato kaip šventą. Kokios Velykos ir Kalėdos yra krikščionims, tai Helovinas – okultiniam pasauliui.

Matydamas, kaip žmonės reguliariai išlaisvinami iš demonų įtakos ir kokią žalą žmonėms daro demonai, aš nesuprantu, kaip kiekvienas, turintis blaivų protą, gali švęsti tokią šventę.

Kodėl aš negaliu švęsti Helovyno? Nes tai:

• Išaukština baimę. Mes, kaip krikščionys, švenčiame tikėjimą. Mes esame tikintys. Mes priklausome tikėjimo šeimai. Mes turime tikėjimo dvasią. Mes turime tikėjimo dovaną ir esame pašaukti gyventi tikėjimu! Tobula meilė išstumia baimę, o ne ją švenčia!
• Išaukština tamsą. Jėzus yra pasaulio šviesa. Mes esame pašaukti būti šviesa šiam pasauliui. Dievo žodis yra šviesa. Krikščionybė niekur negarbina tamsos! Dangus niekada nebus užtemdytas nakties.
• Išaukština mirtį. Vienintelė mirtis, kurią prisimename, yra Jėzaus mirtis. Jis prisikėlė ir nugalėjo mirtį. Mes tikime kryžiumi, o ne kaukole!

Jei mes mėgdžiojame pasaulį, prarandame išskirtinumą; jei atsiribojame nuo pasaulio, prarandame įtaką. Krikščionims reikia domėtis kultūra, jei tikimės padaryti poveikį, tačiau Biblijoje aiškiai rašoma, kad mes neprisitaikytume prie pasaulietinės kultūros.

Pastorius Vlad Savchuk  

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI