„SUŠILDYK VAIKO ŠIRDELĘ“ KALĖDINĖ AKCIJA

„SUŠILDYK VAIKO ŠIRDELĘ“ KALĖDINĖ AKCIJA

Artėjant Šv. Kalėdoms „Lietuvių krikščionių bažnyčioje“ jau tapo tradicija siųsti kalėdines dovanėles vargingiau gyvenantiems vaikams Lietuvoje. Šiemet ir vėl siųsime dovanėles Kuršėnų, Kėdainių bei Vilniaus vaikų globos namų auklėtiniams. Kiekvienais metais šis projektas sulaukia didelio pasisekimo.

Kad nei vienas vaikas neliktų nuviltas ir kiekvienas iš jų gautų po dovanėlę, mums labai reikia visų jūsų pagalbos. Nuoširdžiai raginame visus prisijungti prie šio projekto ir paruošti po vieną ar daugiau dovanėlių. Nėra nieko nuostabiau, nei matyti nušvitusį iš laimės ir begalinės nuostabos vaiko veiduką.

Labai prašome visų, norinčių dalyvauti šiame projekte, pasirinkti vieną ar daugiau vaikų globos namų auklėtinių, prie pasirinkto vaikučio vardo įrašant savo vardą ir telefono numerį. Vaikų sarašus galite rasti „Lietuvių krikščionių bažnyčioje“ po susirinkimo arba galite skambinti ir teirautis Julijos (mob. nr. 07889875566), ji patars, ką galėtumėte įdėti į dovanėles. Jau paruoštas dovanėles reikėtų pristatyti arba į „Lietuvių krikščionių bažnyčią“ sekmadieniais arba į bažnyčios raštinę, adresu: 1 Radland Raod, Canning Town, London E16 1LN.

Dovanėles, kurių vienos vertė apie £30, pristatykite iki lapkričio 8 d. (imtinai).

Šiek tiek patarimų, kaip komplektuoti dovaną:

  • Atsižvelgdami į vaikų amžių, įdėkite kažką, ką galima būtų mylėti (pvz., minkštą žaisliuką…)
  • Kanceliarinės prekės (flomasteriai, pieštukai, lipdukai,…)
  • Būtinai įdėkite saldainių (tinka visokių rūšių, tačiau venkite šokoladinių, kad transportuojant neištirptų, o taip pat vaikams iki trijų metų nepatartina duoti kietų saldainių, tai patiems mažiausiems galbūt geriausiai tiktų guminukai. Būtinai patikrinkite saldainių galiojimo laiką. Daug saldumynų nedėkite.)
  • Nedėkite azartinių žaidimų (pvz.kortų) ir dovanų su žiauriais piešiniais (kaukuolėm, piktais veidais).
  • Dovanėles ruošiame konkrečiam vaikui, todėl patariame parašyti jiems trumpą laiškutį ar atvirutę su palinkėjimais ir savo duomenimis, kad vaikas galėtų jums padėkoti ir susisiekti su jumis.

Patariame pirkti, komplektuoti dovaną kartu su savo vaiku, lai jis/ji parašys laiškutį, atvirutę – dovanėlę juk ruošiate konkrečiam vaikučiui – galbūt netgi norėsite su juo/ja susidraugauti ir toliau susirašinėti.

Dovanėlės suma turėtų būti apie 30 svarų. Neviršykite maksimalios sumos. Jei norėtumėte duoti daugiau, geriau pasirinkite dar vieną vaiką.

Sudėkite visas dovanėles į vidutinio dydžio papuoštą batų dėžutę. Dėžutę apklijuokite dovanų popieriumi taip, kad mes, prieš siųsdami dovanas, galėtume nepažeidę pakuotės patikrinti jos turinį ir pridėti po Bibliją. Prašome nedėti dovanėlių į popierinius dovanų maišus, nes transportuojant jie suplyšta.

Viršuje būtinai užklijuokite lapelį ir aiškiai užrašykite:

  • Vaiko vardą, pavardę
  • Amžių,
  • Globos namus: „Kėdainių globos namai“, „Kuršėnų globos namai“ arba „Vilniaus miesto vaikams“

Tikime, kad dalyvaudami šiame projekte būsite palaiminti ir jūs. Juk dovanoti ir kitam suteikti džiaugsmo yra tikras palaiminimas. 

Jei norite paremti šią misiją piniginėmis lėšomis, tai galite padaryti aukodami į apačioje nurodytą sąskaitą.

MOKĖJIMO SĄSKAITA:
Referenciniame laukelyje įrašykite „Vaiko širdelė“.

Name: ECKT Lithuanian Christian Church
Bank: Lloyds bank
Bank Sort Code: 30-91-87
Bank Account: 03788609
IBAN: GB85LOYD30918703788609
BIC: LOYDGB21054
SWIFT CODE: LOYDGB2L

Sušildykime šių vaikelių širdeles!

  • KUR?
    698 Woolwich Road, Woolwich, SE7 8LQ
  • KADA?
    Nuo spalio 18 d. iki lapkričio 8 d. 
  • KIEK?
    Vienos dovanėlės vertė apie £30

SEKMADIENIO SUSIRINKIMAI - 11.00 val., 698 Woolwich Road, SE7 8LQ 

MALDA - pirmadienį - ketvirtadienį 19.00 val., 1 Radland Road, Canning Town, E16 1LN

PAKLUSK DIEVUI TIKĖJIMU

PAKLUSK DIEVUI TIKĖJIMU

“Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais. Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį. Tikėjimu jis paliko Egiptą, neišsigandęs karaliaus rūstybės, nes liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį” (Hbr 11, 24-27).

Hebrajams laiško autorius mums sako, kad Mozė nusprendė atsisakyti Egipto princo gyvenimo „dėl Kristaus“ (Hbr 11, 26). Daugelis žmonių tai skaito ir stebisi, kaip Mozė žinojo apie Kristų, juk jis gyveno tūkstantį penkis šimtus metų prieš Jėzų. Aš jums pasakysiu, kaip: Mozė žinojo tikėjimu. Jis pasitikėjo Dievu. Skersdami Paschos ėriukus, izraelitai išpranašavo Kristaus mirtį. Mozė tikėjo, kad jei Dievas gyvulių krauju gali išgelbėti savo tautą nuo dešimtosios negandos – maro, Jis taip pat gali išgelbėti žmones nuo jų nuodėmių.

Tikėjimas ne tik išgelbėjo Mozę, bet ir padėjo pasirinkti paklusnumą. Matote, kai atsisakome šio pasaulio malonumų, norėdami sekti Kristumi, kelias niekada nėra lengvas. Mozė dykumoje įsitikino, kad tai tiesa, kai jis keturiasdešimt metų vadovavo užsispyrusiems ir besiskundžiantiems izraelitams. Tikėjimas jį palaikė. Tikėjimas – raktas.

Studijuodami evangelijas pastebėsite, kad Jėzus niekada negyrė savo mokinių už jų galią, išmintį ar aistrą. Tačiau kartais Jis gyrė juos už jų tikėjimą. Net mažas kaip garstyčios grūdas tikėjimas gali išjudinti kalną ir išmesti jį į jūros vidurį. Tikėjimas išvaro demonus. Tikėjimas leidžia Dievo jėgai pasireikšti pačiomis tamsiausiomis aplinkybėmis. Mozė turėjo tokį tikėjimą ir juo jis galėjo pasikliauti Dievu, kad šis įvykdys savo pažadus, net ir tuos, kurie išsipildys kur kas vėliau.

Malda: Tėve, aš noriu išsiugdyti gilų tikėjimą Tavimi. Padėk man apmąstyti tavo gerumą ir ištikimybę. Primink man Tavo duotus tikrus pažadus, sustiprink mano tikėjimą, kad rinkčiausi paklusti tau, net kai užduotis sunki. Meldžiu to Jėzaus vardu. Amen.

 „Jis gėdą dėl Kristaus palaikė didesnės vertės nei Egipto lobiai, nes laukė savo atlygio“ (Hbr 11, 26).

Michael Youssef, Ph.D.

KITI STRAIPSNIAI

SEKMADIENIO SUSIRINKIMAI - 11.00 val., 698 Woolwich Road, SE7 8LQ 

MALDA - pirmadienį - ketvirtadienį 19.00 val., 1 Radland Road, Canning Town, E16 1LN

NEIMK Į ŠIRDĮ KRITIKOS IR PRIEŠINKIS BAIMEI

NEIMK Į ŠIRDĮ KRITIKOS IR PRIEŠINKIS BAIMEI

„Vyriausias brolis Eliabas išgirdo jį kalbantis su vyrais. Eliabą apėmė pyktis ant Dovydo. Jis tarė: „Ko čia atėjai? Kam palikai anas keletą avių dykumoje? Pažįstu tavo įžūlumą ir nedorą širdį; juk tu atėjai tik mūšio pamatyti!“ Bet Dovydas atsakė: „Ką aš padariau? Aš tik paklausiau!“ (1  Samuelio 17, 28-29).

Ne visi apsidžiaugė išvydę Dovydą mūšio lauke ir išgirdę jį klausinėjant apie dvikovą su milžinu. Vyriausias Dovydo brolis Eliabas supyko ant Dovydo ir apkaltino jį netikusiais motyvais. Eliabas pamanė, kad jauniausias jo brolis venggia atsakomybės, išsisukinėja nuo savo pareigų ir paslapčiomis pabėgo iš namų pažiūrėti į karius. Taigi brolis nusprendė išplūsti Dovydą, pastatydamas jį į vietą – esą Dovydas yra tik piemenukas, nenaudėlis ir pasipūtėlis. Akivaizdu, kad Eliabas dar iš anksčiau buvo įsiskaudinęs ir pyko ant brolio.

Nors apie šiuos du brolius žinome nedaug, bet greičiausiai įtampa tarp jų ir Eliabo agresija bei pyktis kilo tuomet, kai pranašas Samuelis jų namuose patepė būsimąjį Izraelio karalių. Kaip jau minėjau ankstesniame skyriuje, prieš mūšį Jesės namuose apsilankė Samuelis ir karaliumi patepė Dovydą – o ne Eliabą! Tai turėjo būti stiprus smūgis Eliabo ego. Tais laikais vyriausias sūnus šeimoje užimdavo reikšmingą padėtį: turėdavo daug atsakomybės ir didelę valdžią. Vyriausias sūnus buvo svarbiausias šeimoje – tai buvo įdiegta Eliabui ir tapo tapo neatsiejama jo tapatybės dalis. Tačiau atėjus Samueliui Dievas maloniai pažvelgė į Dovydą, o ne į Eliabą.

Išoriškai Eliabas gal ir būtų puikus pasirinkimas, deja, jis neatitiko Dievo standartų (žr. 1 Sam 16, 6-7). Eliabui buvo sunku susitaikyti su tokia tikrove. Pagal ano meto visuomenės papročius, vyresniajam broliui buvo didelis įžeidimas, kad Dovydas sulaukė didesnio dėmesio ir garbės. Paprastai garbė buvo perduodama vis jaunesniams broliui – kai vyresnis sūnus mirdavo ar iškrėsdavo kokią kvailystę ir užtraukdavo šeimai gėdą. Tačiau taip nenutiko Jesės šeimoje – nieko nepaaiškinęs Samuelis išsirinko Dovydą vietoje vyresniųjų brolių. Tad nenuostabu, kad Eliabas supyko, pamatęs Dovydą mūšio lauke. Greičiausiai jis jautėsi nesaugiai, jį graužė pavydas.

Aršios kritikos Dovydas susilaukė ne tik iš savo brolio – neigiamai reagavo ir jį kritikavo pats karalius Saulius, kuriam Dovydas išdėstė savo sumanymą: „Tu negali eiti prieš tą filistiną ir kovoti su juo, nes esi tik vaikas, o jis yra karys nuo pat savo jaunystės!” (1 Sam 17, 33). Įsivaizduokite, kiek vidinių jėgų ir tikėjimo turėjo Dovydas, kad įstengė atremti tokią kritiką ir neigiamą karaliaus reakciją. Juk tai kalbėjo jau ne namiškis, ne brolis, o pats Izraelio karalius! Tačiau Dovydas taip tikėjo Dievo pašaukimu, kad jo nepaveikė nė karaliaus kritika. Norėdamas išstoti prieš Galijotą, Dovydas turėjo ignoruoti brolių ir karaliaus Sauliaus kritiką bei klausimus ir nepasiduoti baimei, atsiradusiai dėl kitų kritikos.

Siekdami išstoti prieš milžinus savo gyvenime, mes irgi turėsime nekreipti dėmesio į kritikus. Sėkmė aikštėn iškelia ir šalia esančių nesaugių žmonių baimes ir abejones. Patepimas visuomet sukelia kritikos bangą. Taip į patepimą reagavo Eliabas. Dvigubai stipriau reagao Saulius. Vėliau Dovydo sėkmė Sauliui įvarė tiek baimės ir tokį pavydą, kad jis ne kartą kėsinosi nužudyti Dovydą, nes žvelgė į jį kaip į grėsmę sostui. Kai eisime kovoti su savo gyvenimo milžinais, būkime pasirengę kritikos lavinai.

Kritika gali išsilieti šiurkščiais žodžiais ar ginčais neva siekiant pataisyti ar padėti. Tokiomis akimirkomis ištiriamas mūsų charakteris arba mūsų gebėjimas nugalėti. Nesvarbu, dėl ko išsakoma kritika, jos tikslas vienas – įvaryti baimės konkrečioje situacijoje ir kaišioti pagalius į ratus. Nesaugumo jausmo kamuojamiems žmonėms nepatinka matyti kitų sėkmę, nes ji meta išsūkį jų gyvenimo būdui. Kito žmogaus sėkmė stipriai kontrastuoja su jų patirtimi ir galbūt menkesne sėkme. Gal dėl to jie pasijunta netinkami ar nevisaverčiai ir tada ima kritikuoti, pulti potencialią kito žmogaus sėkmę – panašiai kaip Eliabas ir Saulius.

Žinoma patys kritikai kitaip vertina savo elgesį. Dažniausiai jie nė patys nesupranta, kas vyksta jų širdyse ar kodėl žemina kitus. Labai dažnai kritikai galvoja, kad padeda kitiems. Manau, kad Eliabas jautėsi turįs teisę barti Dovydą už tai, kad šis paliko avis ganykloje. O Saulius tikriausiai tikėjosi įkrėsti vaikinui proto, kol ne vėlu. Kritikai visuomet randa krislelį tiesos ir juo bado mūsų akis. Jiems patinka tikėjimą atremti logika. Tai viena iš priežasčių, kodėl kovojantiems su milžinais reikalingas stiprus vidinis įsitikinimas – jis padeda teisingai susidėlioti prioritetus.

(Ištrauka iš Leif Hetland knygos „Milžinų nugalėtojai“)

KITI STRAIPSNIAI

SEKMADIENIO SUSIRINKIMAI - 11.00 val., 698 Woolwich Road, SE7 8LQ 

MALDA - pirmadienį - ketvirtadienį 19.00 val., 1 Radland Road, Canning Town, E16 1LN

ATLEISDAMAS RENKIESI LAISVĘ

ATLEISDAMAS RENKIESI LAISVĘ

Atleidimas lyg raktas nuo užrakintų širdies skausmo durų, už kurių tupi pats, įkalintas, paraližiuotas neatleidimo nuodų, pykčio bei susireikšminimo pančių. Tą raktą turim visi, tačiau ar visi išdrįstam juo pasinaudoti?

Sąmoningas neatleidimas, kai neatleidi, rūgsti viduje, pyksti, galvodamas apie savo skriaudiką, ir manai, jog taip baudi savo kaltininką, pats gęrdamas jam skirtus nuodus. Neatleisdamas nuodiji, deja, save ir tik save. Tačiau yra ir nesąmoningas neatleidimas, apie kurį šiandien ir kalbėsiu. Tu net aiškiai nežinai, kad jis tavyje, nes jis tupi tyliai uždarytas širdies kamputyje, tarsi nedaro įtakos tavo dabartiniams sprendimams, lyg jo nebūtų, tačiau jis yra ir jis nuodija tave! 

Kai buvau 10-ies metų, mokykloje buvo tikybos pamokos, kur buvo mokoma religinių dalykų.  Mokytoja buvo piktoka moteris. Vienos pamokos metu neatsimenu už ką, tačiau mokytoja trenkė knyga man per per galvą ir išvadino “rude”. Kažkodėl visiems nuolat kliūdavo mano rudi plaukai, kenčiau stiprias vaikų patyčias nuo mažens, tačiau suaugusio žmogaus patyčios – čia jau kitas lygmuo. Toje klasėje dužo mano širdis. Kadangi namie neturėjau kam pasipasakoti savo išgyvenimų, tai negalėjau niekam pasiguosti, nuspręndžiau vaikiškai neit į mokyklą NIEKADA! Ir nėjau visa mėnesį, kol mano planas pagaliau buvo išaiškintas… Grįžau namo po įsivaizduojamų pamokų, o virtuvėje manęs laukė tikras teismo posėdis: už stalo sėdėjo pikta mama ir jos sūnus, o aš tarpduryje buvau tardoma, kur buvau… Žinoma, bandžiau sukti uodegą sakydama, jog buvau mokykloje, tačiau greit supratau, kad tai beprasmiška, turiu iškloti tiesą ir pasakiau, ir netgi kartojau tai dar mažiausiai tuziną kartų, kad mokytoja mane mušė su knyga ir išvadino rude, dėl to nebenorėjau eiti į mokyklą. Mama manimi nepatikėjo, nors verkiau, maldavau pasigailėti, galybę kartu kartojau, jog sakiau tiesą. Gavau lupti taip, jog apsišlapinau tam koridoriui, mama išvadino „melage rudom akim“, na tai buvo mano antras vardas, visuomet kartodavo, jog tokia esu – melagė, čigonkos rudom akim, žulikas ir vagis, kai dar net nemokėjau meluot! Taip dužo į šipilius tiesos siena, pasitikėjimo uostas ir mano širdis, ir tai padarė didelę įtaką visai mano ateičiai.

Kitą rytą buvau už rankos nutempta į mokyklą atsiprašyti mokytojos ir jau primokinta maldauti jos atleidimo, kad mane „nusikaltėlę“ priimu atgal į klasę, verkiau visą kelią kartodama mamai, kad tai neteisybė – tai mokytoja mane nuskriaudė, o atsiprašyti turiu aš? Niekas manęs neklausė, turėjau atsiprašyti ir dovaną duoti (kyšį), kad suminkštėtų mokytojos širdis…

Po 27 metų klausiau Dievo, kodėl aš bijau sakyti savo nuomonę garsiai? Kodėl paniškai bijau kalbėti žmonių apsupty? Kodėl bijau būt savimi? Pusantrų metų ieškojau savęs Viešpaties glėbyje, Jis grąžino mano tikrą vardą, mano pavogtą tapatybę, atėjo laikas rasti tuos „Kodėl?“. Jis iškėlė šį mano prisiminimą, įrėžtą per neatleidimą giliai į širdies plokštę, nes tai, kas tuomet įvyko, sudraskė mane. Aš lioviausi sakyt tiesą, kalbėjau tik tai, ką kiti norėjo girdėti, melas tapo mano ir kitų tiesa. Vogiau, juk buvau čigonka rudom akim, tapau tuo, kuo mane vadino. Niekada nesakiau, ką jaučiu, ką mastau, kaip gyvenu, nes žinojau, jog aš esu niekas, mano nuomonė nesvarbi. Visada bijojau, kad žmonės mane pasmerks, atmes ir vėl išvadins melage, jog manim nepatikės! Dievas iš praeities iškėlė tuos veidus, tuos atsiminimus, kad ATLEISČIAU, nes pati turėjau raktą į savo laisvę. Turėjau dar kartą atleisti mamai, savo mokytojai, turėjau sugrįžti atgal, kad leisčiau Kristui vesti mane toliau, kur  šviesiau, kur tiesa yra aukščiau melo, kur Jis TIKI  manim, ir kviečia: „Ateik pas mane, nebijok kalbėti, negalvok, ką pamanys kiti, nebijok išsakyti savo nuomonę, nebijok būti savimi. Net jei  tūkstančiai žmonių vėl netikės tavimi, Sandra, net jeigu vėl atstums, pažemins, atmes tave, dukra mano, Aš Dievas, priimu tave su tavo nuostabiom rudom akim, nes Aš tau jas ir suteikiau!“

ATLEIDIMAS išlaisvina, ATLEIDIMAS atgaivina nuo neatleidimo pūvančius kaulus, ATLEIDIMAS prikelia naujam gyvenimui, nuplauna tą puvėsio tvaiką, tūnantį viduje. Atleisdamas nesumenkini to, kas įvyko ir nesumažini kaltininkų kaltės, bet šis sprendimas atrakina tave ir kitus nuo sunkių grandinių. Atleisdamas pasitiki Dievu ir leidi Jam būti tavo asmeniniu skydu, saugančiu nuo paleistų strėlių. Visada bus tų, kurie žeis, atmes, pasijuoks, išvadins melagiu ar dar kuo kitu.  Mus žeidžia, žeidžiam ir mes, tačiau laikas mokytis atleisti iš karto vaikui, sutuoktiniui, kaimynui, mokytojui, praeiviui, Dievui, sau! Laikas gyventi taip, kaip tau atleista – dėkinga širdimi, kur nebėra vietos nuodams. Visi esam sužeisti ir vis tiek visi esam priimtini, galų gale verta pagalvoti, kiek man atleista, kad galėčiau laisvai vaikščioti šia žeme ir vadintis Dievo dukra/sūnum?? Juk „Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgęlbsti tuos, kuriu dvasia nusižeminusi“ (Ps 34, 18). Eikime miegoti ir kelkimės prisimindami šią Šv. Rašto vietą: „Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus. Bet jeigu jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas, kuris danguje, neatleis jūsų nusižengimų“ (Mk 11, 25-26).

Sandra Bušmienė

KITI STRAIPSNIAI

SEKMADIENIO SUSIRINKIMAI - 11.00 val., 698 Woolwich Road, SE7 8LQ 

MALDA - pirmadienį - ketvirtadienį 19.00 val., 1 Radland Road, Canning Town, E16 1LN

VISIŠKOS LAISVĖS PAŽADAS

VISIŠKOS LAISVĖS PAŽADAS

Gyvenimas susideda iš santykių. Tiek jūsų santuoka, tiek šeima bei draugai, visa paremta santykiais. Tačiau visa ko centre yra mūsų santykiai su Dievu, kuris mus sukūrė bendrystei.

Tai gera žinia: santykiai yra Dievo plano dalis. Jis pasitelkia santykius, kad suteiktų mums džiaugsmo ir laimės. Bloga žinia ta, kad nuodėmė padarė mus netobulus žmones, o tie netobulumai gali pakenkti mūsų emocinei sveikatai, o tai daro didelę įtaką mūsų santykiams.

Laimingas būsi tiek, kiek sugebi džiaugtis sutuoktiniu ar sutarti su aplinkiniais žmonėmis. Kitaip tariant, jūsų asmeninės laimės ir asmeninio pasitenkinimo lygis priklauso nuo jūsų santykių, o jūsų santykių lygis priklauso nuo jūsų emocinės sveikatos.

Kai Karen ir aš susituokėme, mes nebuvome emociškai sveiki. Buvome jauni, nesubrendę ir emociškai suluošinti. Mes mylėjome vienas kitą. Mus traukė vieną prie kito ir norėjome praleisti likusį gyvenimą kartu, bet mes nuolat kovojome. Mes buvome tarsi vaikščiojantys sužeistieji. Abu užaugome nemažų trūkumų turinčiose šeimose, mūsų tėvai nepažinojo Viešpaties (nors jie vėliau atėjo pas Kristų). Dėl to Karen manė, kad ji yra negraži, nekentė savęs ir tikėjo, kad ir Dievas jos nekenčia. Aš niekada nepažinojau žmogaus, kurio savivertė būtų žemesnė nei Karen. 

Aš taip pat buvau susipainiojęs ir turėjau savivertės problemų. Bandžiau tai paslėpti vaidindamas „kietą vyruką“ ir elgdamasis taip, lyg neturėčiau jokių problemų. Toks elgesys vertė mane slėpti bet kokias savo silpnybes bei emocijas ir negalėjau atsiverti, atvirai su ja bendrauti.

Mudviejų santuoka buvo pasmerkta nuo pat pradžių. Mes buvome tarsi du dygliuočiai, bandantys mylėti vienas kitą. Kiekvieną kartą priartėdami įskaudindavome kitą, todėl vėl atsitraukdavome, gydydavomės savo žaizdas, o paskui vėl bandydavome artintis, tačiau ir vėl žeisdavome viens kitą.

Mūsų emocinis bagažas trukdydavo ir neleisdavo mums užmegzti sveikų santykių. Per savo gyvenimo patirtį mes buvome per daug sužeisti patys, kad galėtume pasidalinti savimi su kitu žmogumi. Ta skausminga patirtis netgi turėjo įtakos mūsų santykiams su Dievu. Mes vos neišsiskyrėme, nes mūsų emocinė sveikata buvo visiškai pašlijusi.

Dievas mus išgydė tik tada, kai mes pripažinome savo bėdas ir pradėjome pamažu jas spęsti, užuot jas ignoravę ar palaidoję. Emocinis gijimo procesas truko ne vienerius metus, nes mes nežinojome, ką darome.

Psalmių knygoje rašoma: „Jis siuntė savo žodį ir išgydė juos, iš pražūties juos išlaisvino“ (Ps 107, 20). Dievas tarnavo Karen ir man per savo žodį, Jis gali tarnauti ir jums. Jis gali jus išgydyti ir išlaisvinti iš dalykų, kurie jus skaudina, kenkia jūsų santykiams ir gadina jūsų santuoką.

Visų pirma jūs turite pripažinti savo skausmą Dievui ir atverti Jam savo širdį. Leiskite Jam pradėti išgydymo procesą. Jis padės jums atsisakyti neigiamų emocijų bei negatyvaus mąstymo būdo ir išves jus į visišką laisvę nuo skausmo. Kai Jis tai padarys, jūsų gyvenimas ir santuoka niekada nebus tokie patys.

Jimmy Evansas
„Marriage Today“ įkūrėjas ir generalinis direktorius

 

 

 

 

 

KITI STRAIPSNIAI

SEKMADIENIO SUSIRINKIMAI - 11.00 val., 698 Woolwich Road, SE7 8LQ 

MALDA - pirmadienį - ketvirtadienį 19.00 val., 1 Radland Road, Canning Town, E16 1LN

lt_LTLithuanian
en_GBEnglish lt_LTLithuanian