„Vyriausias brolis Eliabas išgirdo jį kalbantis su vyrais. Eliabą apėmė pyktis ant Dovydo. Jis tarė: „Ko čia atėjai? Kam palikai anas keletą avių dykumoje? Pažįstu tavo įžūlumą ir nedorą širdį; juk tu atėjai tik mūšio pamatyti!“ Bet Dovydas atsakė: „Ką aš padariau? Aš tik paklausiau!“ (1  Samuelio 17, 28-29).

Ne visi apsidžiaugė išvydę Dovydą mūšio lauke ir išgirdę jį klausinėjant apie dvikovą su milžinu. Vyriausias Dovydo brolis Eliabas supyko ant Dovydo ir apkaltino jį netikusiais motyvais. Eliabas pamanė, kad jauniausias jo brolis venggia atsakomybės, išsisukinėja nuo savo pareigų ir paslapčiomis pabėgo iš namų pažiūrėti į karius. Taigi brolis nusprendė išplūsti Dovydą, pastatydamas jį į vietą – esą Dovydas yra tik piemenukas, nenaudėlis ir pasipūtėlis. Akivaizdu, kad Eliabas dar iš anksčiau buvo įsiskaudinęs ir pyko ant brolio.

Nors apie šiuos du brolius žinome nedaug, bet greičiausiai įtampa tarp jų ir Eliabo agresija bei pyktis kilo tuomet, kai pranašas Samuelis jų namuose patepė būsimąjį Izraelio karalių. Kaip jau minėjau ankstesniame skyriuje, prieš mūšį Jesės namuose apsilankė Samuelis ir karaliumi patepė Dovydą – o ne Eliabą! Tai turėjo būti stiprus smūgis Eliabo ego. Tais laikais vyriausias sūnus šeimoje užimdavo reikšmingą padėtį: turėdavo daug atsakomybės ir didelę valdžią. Vyriausias sūnus buvo svarbiausias šeimoje – tai buvo įdiegta Eliabui ir tapo tapo neatsiejama jo tapatybės dalis. Tačiau atėjus Samueliui Dievas maloniai pažvelgė į Dovydą, o ne į Eliabą.

Išoriškai Eliabas gal ir būtų puikus pasirinkimas, deja, jis neatitiko Dievo standartų (žr. 1 Sam 16, 6-7). Eliabui buvo sunku susitaikyti su tokia tikrove. Pagal ano meto visuomenės papročius, vyresniajam broliui buvo didelis įžeidimas, kad Dovydas sulaukė didesnio dėmesio ir garbės. Paprastai garbė buvo perduodama vis jaunesniams broliui – kai vyresnis sūnus mirdavo ar iškrėsdavo kokią kvailystę ir užtraukdavo šeimai gėdą. Tačiau taip nenutiko Jesės šeimoje – nieko nepaaiškinęs Samuelis išsirinko Dovydą vietoje vyresniųjų brolių. Tad nenuostabu, kad Eliabas supyko, pamatęs Dovydą mūšio lauke. Greičiausiai jis jautėsi nesaugiai, jį graužė pavydas.

Aršios kritikos Dovydas susilaukė ne tik iš savo brolio – neigiamai reagavo ir jį kritikavo pats karalius Saulius, kuriam Dovydas išdėstė savo sumanymą: „Tu negali eiti prieš tą filistiną ir kovoti su juo, nes esi tik vaikas, o jis yra karys nuo pat savo jaunystės!” (1 Sam 17, 33). Įsivaizduokite, kiek vidinių jėgų ir tikėjimo turėjo Dovydas, kad įstengė atremti tokią kritiką ir neigiamą karaliaus reakciją. Juk tai kalbėjo jau ne namiškis, ne brolis, o pats Izraelio karalius! Tačiau Dovydas taip tikėjo Dievo pašaukimu, kad jo nepaveikė nė karaliaus kritika. Norėdamas išstoti prieš Galijotą, Dovydas turėjo ignoruoti brolių ir karaliaus Sauliaus kritiką bei klausimus ir nepasiduoti baimei, atsiradusiai dėl kitų kritikos.

Siekdami išstoti prieš milžinus savo gyvenime, mes irgi turėsime nekreipti dėmesio į kritikus. Sėkmė aikštėn iškelia ir šalia esančių nesaugių žmonių baimes ir abejones. Patepimas visuomet sukelia kritikos bangą. Taip į patepimą reagavo Eliabas. Dvigubai stipriau reagao Saulius. Vėliau Dovydo sėkmė Sauliui įvarė tiek baimės ir tokį pavydą, kad jis ne kartą kėsinosi nužudyti Dovydą, nes žvelgė į jį kaip į grėsmę sostui. Kai eisime kovoti su savo gyvenimo milžinais, būkime pasirengę kritikos lavinai.

Kritika gali išsilieti šiurkščiais žodžiais ar ginčais neva siekiant pataisyti ar padėti. Tokiomis akimirkomis ištiriamas mūsų charakteris arba mūsų gebėjimas nugalėti. Nesvarbu, dėl ko išsakoma kritika, jos tikslas vienas – įvaryti baimės konkrečioje situacijoje ir kaišioti pagalius į ratus. Nesaugumo jausmo kamuojamiems žmonėms nepatinka matyti kitų sėkmę, nes ji meta išsūkį jų gyvenimo būdui. Kito žmogaus sėkmė stipriai kontrastuoja su jų patirtimi ir galbūt menkesne sėkme. Gal dėl to jie pasijunta netinkami ar nevisaverčiai ir tada ima kritikuoti, pulti potencialią kito žmogaus sėkmę – panašiai kaip Eliabas ir Saulius.

Žinoma patys kritikai kitaip vertina savo elgesį. Dažniausiai jie nė patys nesupranta, kas vyksta jų širdyse ar kodėl žemina kitus. Labai dažnai kritikai galvoja, kad padeda kitiems. Manau, kad Eliabas jautėsi turįs teisę barti Dovydą už tai, kad šis paliko avis ganykloje. O Saulius tikriausiai tikėjosi įkrėsti vaikinui proto, kol ne vėlu. Kritikai visuomet randa krislelį tiesos ir juo bado mūsų akis. Jiems patinka tikėjimą atremti logika. Tai viena iš priežasčių, kodėl kovojantiems su milžinais reikalingas stiprus vidinis įsitikinimas – jis padeda teisingai susidėlioti prioritetus.

(Ištrauka iš Leif Hetland knygos „Milžinų nugalėtojai“)

KITI STRAIPSNIAI

LYDERIS. KOKS JIS?

LYDERIS. KOKS JIS?

Pasaulinės lyderystės konferencijos buklete teigiama, kad kiekvienas gali daryti įtaką. Ar tikrai...

read more

SEKMADIENIO SUSIRINKIMAI - 11.00 val., 698 Woolwich Road, SE7 8LQ 

MALDA - pirmadieniais ir penktadieniais 19.00 val., 698 Woolwich Road, SE7 8LQ