Mano sode augo dvi nedidelės hortenzijos, pirktos gėlių parduotuvėje ir pasodintos į du nedidelius medinius vazonėlius, kuriuos tuo metu turėjau. Tuos vazonėlius laikiau lauke, prie vidinio kiemo langų. Kažkada gražiai žydėjusios, jos pastaruoju metu tik leido naujus stiebelius su mažais lapeliais, bet naujų žiedų vis metai iš metų nesukraudavo. Jau maniau, kad reiks jomis kažkaip atsikratyti, nes grožio, kurio tikėjausi, iš jų nesulaukiau. „Matyt, prasta rūšis“, – padariau tokią išvadą.

Tuo pat metu kitame dideliame lauko vazone amarai negailestingai užpuolė kitą mano gražų augalą, kurio, deja, išgelbėti nebepavyko. Chemikalai amarus išnaikino, tačiau jau ir medelis buvo negailestingai suniokotas. Teko jį išmesti. Liko tik vazonas su krūva žemių. Jas išmesti gailėjau, nes žemes čia, Anglijoje, augalams pirkti reikia, todėl per rudenį ir žiemą vazonas stovėjo lauke. Lietingas sezonas padarė savo – vazone vis buvo pilna vandens ir žemės jau atrodė ne itin puikios būklės.

Atėjus pavasariui nusprendžiau susitvarkyti sodelio gėles, nedideles dvi hortenzijas persodinau. Vienai teko senasis didelis vazonas su patižusiomis žemėmis. Nieko labai nemąstydama sukausi iš padėties, tikrai nesinorėjo išlaidauti ir vėl pirkti naujas žemes bei sodo vazonus.  Po kelių savaičių iš karto pastebėjau, jog hortenzija, įsodinta į senąjį vazoną, iš karto ėmė keistis – išleido ilgus kotus, pradėjo dygti dideli lapai, dar po kelių savaičių – pražydo. Mažas gėlės krūmelis neįtikėtinai pasikeitė – ištįso, išsiplėtė į šonus ir žydėjo karališkais žiedais. Jo broliukas, kitas toks pats hortenzijos krūmelis taip pat sustiprėjo, tačiau vis tiek neprilygo parūgusion žemėn įsodintam draugui.

Stebėjau šį keistą reiškinį ir mąsčiau, jei žemes būčiau išmetusi ar nusausinusi, dirva būtų praradusi savo stebuklingą galią – reikiamą rūgštingumą, o jei hortenziją būčiau palikusi sename mediniame vazonėlyje, ji nebūtų tapusi sodo puošmena. O dabar jos abi tobulai atsakė viena kitos poreikius – gėlė iš žemės pasisavino „per didelę“ drėgmę ir rūgštingumą bei giliai suleido savo šaknis, o žemė, atidavusi drėgmės perteklių, tapo derlinga ir gyvybiškai svarbi.

Ar ne taip būna ir žmonių gyvenime, kai susitinka dvi atskiros asmenybės, sukuria šeimą, suteikia viena kitai to, ko trūksta. Nors žmonės visiškai skirtingi (vienas ramus, sėslus bei apmąstantis, kitas emocingas, energingas bei mėgstantis pokyčius) papildo bei palaiko vienas kitą, nereikalauja, bet atiduoda. Aukojasi viens kitam, patarnauja. Ar ne tuomet abu klesti, gyvena visavertį gyvenimą ir mėgaujasi juo? Ar ne tuomet geriausiai matoma būna Viešpaties išmintis – kad mes pašaukti patarnauti, pagelbėti ir palaikyti vienas kitą, o ne reikalauti sau dėmesio ar keisti artimą pagal savo pavidalą bei vienpusišką nuomonę. Atrodo du skirtingi, net priešingi dalykai – įrūgusi, tuščia žemė bei išsekęs, nurašytas augalas – gali tapti tobulu kūriniu – gražiais žiedais kvepiančių krūmu bei naudinga ir derlinga dirva. Tikrai, nesusidūrę kartu ir nepapildę vienas kito nebūtų tapę tuo, kuo dabar galiu grožėtis kiekvieną mielą dieną – nuostabiu deriniu mano sodui.

 

Jūratė Kapačinskienė

KITI STRAIPSNIAI

ATLEIDIMAS

ATLEIDIMAS

Kodėl atleidimas yra toks svarbus ir gyvybiškai reikalingas kiekvienam tikinčiam žmogui? Ką Jėzus...

Daugiau

SEKMADIENIO SUSIRINKIMAI - 11.00 val., 698 Woolwich Road, SE7 8LQ 

MALDA - pirmadienį - ketvirtadienį 19.00 val., 1 Radland Road, Canning Town, E16 1LN

lt_LTLithuanian
en_GBEnglish lt_LTLithuanian