2010 metų lapkričio mėnesį reabilitacijos centras "Alfa" atšventė savo pirmąjį gimtadienį. Ta proga centro vadovui Vladui Pociui uždavėme keletą klausimų.


LKB: Nugyvenote pirmuosius metus ir per juos tikrai įvyko įvairių dalykų. Kokie tavo, kaip vadovo, įspūdžiai? Ką "Alfa" nuveikė per pirmuosius savo gyvavimo metus?
VP: Vienas iš ryškiausių išlikusių įspūdžių iš šių metų yra tai, kad iš viso per praėjusius metus į "Alfa" centrą pagalbos kreipėsi daugiau nei 300 žmonių. Matydamas tokius skaičius dar geriau suprantu, kiek opi yra priklausomybės problema čia, Londone, gyvenančių tautiečių gyvenimuose, ir kiek svarbus yra tokio centro kaip "Alfa" darbas. Dienos centro reikalavimai gana griežti, gydymo programa reikalauja žmogaus pasišventimo ir tvirto apsisprendimo jos laikytis iki galo. Nors ir su turimomis lėšomis ir resursais tokiam būriui žmonių negalėtume padėti, tačiau visgi gaila, kad labai daug žmonių pradėdavo gydymą, bet po savaitės nebesugrįždavo, nes nepasiryžo keisti savo gyvenimo būdo. Šiuo metu pagal ilgalaikę "Alfa" reabilitacijos programą gydosi keturi žmonės, nors į dienos centrą ateina ir daugiau. Per pirmuosius metus galutinai susiformavo centro dienotvarkė bei reabilitacijos programa, o toks pastovumas ir konkretumas yra svarbus efektyviam gydymo procesui.

LKB: Pažvelkime į ateitį. Ko tikitės iš šių metų? Kokius tikslus ir siekius sau keliate?
VP: Norime žengti dar didesnį žingsnį ir daugiau bendradarbiauti su panašią veiklą vykdančiomis organizacijomis bei vietos savivaldybėmis. Iš jų galime pasimokyti, pasikeisti idėjomis bei patirtimi. Tačiau mums taip pat svarbu, kad savivaldybės žinotų, kas mes esame ir kokią veiklą vykdome, kad esant reikalui galėtų pas mus nukreipti žmones, kuriems gali reikėti mūsų pagalbos. Norime augti, o sklandžiam augimui šiuo metu mums labiausiai reikia finansavimo ir geresnių patalpų reabilitacijos centrui. Šiandien šie keturi reabilitacijos centre besigydantys žmonės gyvena name be jokių komunalinių patogumų. Ir nors pasirūpiname jų bendrais žmogiškais poreikiais tokiais kaip šiltas maistas, švarūs rūbai bei dušas, toks gyvenimas be komunalinių patogumų yra dar papildomas ne tik fizinis, bet ir psichologinis išbandymas.


Nežiūrint šių apribojimų, priklausomybės ligų dienos ir reabilitacijos centras "Alfa" sėkmingai vykdo savo veiklą. Vadovas Vladas Pocius kalbėjo, kad programa reikalauja žmogaus pasišventimo ir rezultatai nėra greitai pasiekiami, tačiau užtikrino, kad tie, kurie pasiryžta keisti savo mąstymą ir gyvenimo būdą, sulauks išliekančių rezultatų. Siūlome paskaityti vieno iš "Alfa" reabilitacijos centre daugiau nei šešis mėnesius gyvenančio ir besigydančio žmogaus gyvenimo liudijimą. Tikime, kad šis liudijimas skaitytojų širdyse pakels dėkingumą Dievui ir gal paragins vienokiu ar kitokiu būdu prisidėti prie šio sunkaus, tačiau tuo pačiu nepaprastą pasitenkinimą ir džiaugsmą atnešančio darbo dienos centre "Alfa".

Ilga kelionė gyveniman

Gyvenimas nėra tik gražus paveikslėlis, kurį panorėjęs gali nukabinti, padovanoti ar išmesti. Privalai pats jį nugyventi. Tik nuo tavęs priklausys, su kuo pasirašysi "meilės ir globos sutartį". Vos užsimezgęs motinos įsčiose gauni dvi galimybes: berniukas ar mergytė tapsi. Tėvams tu –džiaugsmas, o kartu ir rūpestėlis. Kol kas sugebi tik imti, o duoti gali... nebent sauskelnių skaičiumi. Augi, bręsti, mokaisi, įgauni gyvenimo patirties. Pagrindinį vaidmenį šiame procese suvaidina supantis pasaulis – mama, tėtis, aplinkiniai žmonės. Tave moko atskirti, kas bloga, o kas gera. Vėliau įgavęs patirties pradmenis pats mokaisi pažinti gyvenimą. Tokiu būdu atsiveria dvi galimybės, šansai, keliai. Pirmu atveju, kaip ir siūloma atsakomybė, rimtis, rūpestingumas, drausmingumas. Antruoju gi – linksmas nerūpestingas požiūris, šėlsmas, pinigai. Kokiu keliu pasuktum tu? Kuris tau atrodo patrauklesnis, lengvesnis? Aš pasirinkau lengvesnį, kaip man tada atrodė, kelią.

Mokiausi labai vidutiniškai, nors ir buvau aktyvus būreliuose, sporte. Vėliau - nebaigtas institutas, armija, jaunystės šėlsmas.

Gal tai ir natūralu – daugeliui tai būdinga, bet manau jau tada šėtonas trynė delniukus, viskas ėjo pagal jo programą, nes prasidėjo mano draugystė su alkoholiu. Pradžioje, kaip ir daugelis, kaip ir viskas normalu, nors jau tada buvau pajutęs, kad kažkas užblokuoja smegenis, vis padauginu. Šeima, darbas, vėliau – verslas. Visa tai – mano gyvenimas, tarpsniais labai įtemptas. Vis dažniau pririekdavo atsipalaiduoti. Ne, ne sporto salėje ar kino salėje, o bare prie putojančio alučio. Taip, nelabai skubėdama, bet atėjo bėda. Nesutarimai šeimoje, verslas slenka žemėjančia kreive, prasideda smukimas.

Velnias yra pinklių virtuozas: suteikdamas džiaugsmo, laimės ir pinigų vėliau atsiima dešimteriopai. Gyvenimas tampa lyg sapnas, pasąmonėje tarsi ir suvoki, kad kažkas ne taip, bet niekaip negali prabusti. Tavo jausmus, mintis ir veiksmus kažkas lyg ir valdo. Nejučia daraisi priklausomas. Kažkodėl lengvas, tiesus keliukas pradeda vingiuoti, atsiranda duobių, matomai ir pašalena, nes pradedi slysti, o dar ir stabdžiai atsisako veikti.

Ką daryti? Kaip sustoti? Kur išeitis? Manau daugeliui iš mūsų buvo iškilusi ši dilema. Dabar leiskite priminti, iš kur ir kokį įgavote pirmąjį patyrimą. Tai ir gali nulemti, kaip anksti pradėsime busti iš sapno ir kaip toliau seksis tvarkytis tolimesniame gyvenime.

Aš pradėjau prabudinėti gana anksti, tik naudos iš to – kaip iš ežiuko vilnos. Bėda tame, kad nesuvokiau, su kuo turiu bičiulystę, koks apsukrus ir klastingas yra taip vadinamas mano "globėjas". Oi kiek daug buvo pažadų, priesaikų, visokio kodavimosi – niekas nepadėjo. Praradau namus, žmoną, santykiai su vaikais tapo šaltesni, nusigręžė draugai. Galiu "paguosti", ši lemtis paliečia beveik kiekvieną alkoholiką. Tai neišvengiama tokio gyvenimo išdava. Žudė pastovus užsispyrimas ir noras surasti tarsi penktąjį kampą – surasti išeitį ten, kur jos ir būti negalėjo. Išeitis tai buvo, tačiau suvokimo – ne. Pastovūs palydovai – gėda, baimė, melas, neviltis, savigrauža. Tuštuma, nyku, niūru, neviltis...

Atėjo mintis, kad reikėtų pakeisti gyvenamą vietą, netgi šalį. "Pradėsiu naują gyvenimą. Štai tada visi pasigailėsit dėl to, kokį briliantuką praradote" - sakiau sau. Taip, dainelė gal ir nauja, tik bėda, kad žodžiai – tie patys.

Atvykau "užsikodavęs" metams, bet "iššifravau kodą" po pusmečio. Vėl prasidėjo "linksmoji" dalis. Darbas, metro, namai, rytas, vakaras. Pilka kasdienybė ir vėl mintis – reikia atsipalaiduoti. Nepavyko. Atsipalaiduoti nepavyko, bet "kablį pagauti" pavyko. Vėl naujų darbų ieškojimas, gyvenamos vietos keitimas ir t.t. Tai tęsėsi aštuonerius metus. Nubrėžus mano gyvenimo kreivę išeitų gana taisyklingas trikampis. Vėlgi praradau darbą, draugus, santaupas. Vienintelis ištikimas draugelis – alkoholis, o kur jis ten ir palydovai: melas, baimė, gėda, savigrauža. Persekioja mintys apie savižudybę, o "įkalus" šis noras kaip mat praeina.

Vaizdelis galiausiai lieka toks: nesiprausęs, nesiskutęs, dvokiantis, renkantis neišgertas alaus skardines, nuorūkas, tinkantis nebent į cirko narvą žmonėms gąsdinti. Bastausi diena iš dienos gatvėmis, parkais. Mane pažįsta jau visi šunys ir sveikinasi varnos. Mano lovytė – parke. Ligoninės, lašelinės – viena, paskui antra. Vėl parkas, praradau norą ir gebėjimą ką nors keisti. Tai tęsėsi apie dvi savaites, kol paskutiniais smegenėlių likučiais susivokiau: vienas niekada neišsikrapštysiu – reikia pagalbos.

Nesuprantamų jėgų vedinas, nemąstydamas, kur aš einu, atsiradau prie gero draugo raštinės durų. Geros širdies, atsidavęs krikščionis ištiesė man pagalbos ranką, atvežė mane į dienos reabilitacijos centrą "Alfa". Čia ir prasidėjo, dabar jau iš tikrųjų, mano antrasis, naujas gyvenimas.

Taip, iš pradžių buvo panikos, prieštaravimų, baimių ir dar daug įvairiausių jausmų. Laisvo, valkatos gyvenimo stilius nenoriai priėmė įrėmintą gyvenimą. Gal po savaitės pradėjau susivokti, kad žengiau mažytį žingsnelį tinkama kryptim pripažindamas, kad visgi esu alkoholikas ir esu bejėgis kovoti prieš jį; pripažinau, kad alkoholis sugriovė mano gyvenimą. Taip, pripažinti, kad esi ligonis, praradęs sveiką mąstymą ir sveiką protą, yra labai nelengva ir skaudu. O jei netiki, atsiverti savo praėjusio gyvenimo knygą ir ten pamatai tokius dalykus... Privalau užversti šią knygą ir pradėti atokiau. Nevalia tik užmiršti, kas ten prirašyta, dėl tavo paties saugumo.

Vaikystėje susiformavo tokia Dievo samprata – senis su lazda, baudžiantis už išdaigas. Dar vartodamas alkoholį lankiau krikščionių bažnyčią. Tame ir esmė, kad lankiau, o ar iš tiesų tikėjau Dievu? Labai abejotina. Tikrąją Dievo sampratą gavau čia – "Alfa" grupėje. Visa sveikimo programa yra paremta paties žmogaus sąžine ir Aukštesniąja jėga – taip, kaip ją suprantame.

Grįžtant į praeitį, pradedu suprasti, kad tai ir buvo kitas kelias, kuriuo nenorėjau pasukti. Daugiau nei 30 savo gyvenimo metų turėjau eiti, klupti, tiek daug prarasti, tiek daug skausmo suteikti artimiems žmonėms, kad pagaliau suprasčiau, kad vienintelis išgelbėjimas – eiti Dievo nurodytu keliu. Prisipažinus, kad esi bejėgis prieš alkoholį, kad nesugebi valdyti savo gyvenimo, su Aukštesniosios jėgos pagalba susigrąžinus sveiką mąstymą ir protą tu patiki savo valią ir gyvenimą Dievo vedimui.

Pamatęs save blaiviame, sąžiningame, neiškreiptame veidrodyje tu suvoki, kad tavo charakterio savybės tikrai ne uogytės. Tame veidrodyje pamatai atsispindintį egocentriškumą, nekantrumą, nepasitikėjimą. Bandymas vėl pasikliauti savo valia iššaukia nemalonią situaciją. Būdamas blaivus apie du mėnesius patyriau tyrą ir gražų jausmą moteriai. Atrodytų ir mintys, ir protas švarūs, ir atrodo galėtum nuosekliai priimti sprendimus. Vis dėl to užvaldė nekantrumas, egoizmas, pasidaviau praeities šešėliui. Pasielgiau netaktiškai, skubotai ir to pasėkoje – nusivyliau. Pasimetęs meldžiau Dievo pagalbos, patarimo ir tik tada įgavau ramybę ir suvokimą: "skubėk lėtai".

Ši taisyklė tiktų visose mūsų gijimo situacijose. Dažnai turime susiformavę klaidingą supratimą apie sveikimo procesą ir trokštame greitų rezultatų. Kyla noras išbandyti save, eksperimentuoti. Žmogaus mąstymas keičiasi po truputį tada, kai gauname tinkamas žinias ir sąžiningai su savimi dirbame statydami gyvenimui pamatą. O turėdamas tvirtus savo gyvenimo pamatus pastatysi ir naują gražią pilį, o tada gal ir karalaitė sutiks dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais.

Šiandien aš drąsiai, atvira širdimi patikiu savo valią ir gyvenimą. Renkuosi Jį globėju žinodamas, kad aš – teisingame kelyje. Žinau ir tai, kad gyvenimas nėra gražus ramunėlių laukas, bet žinau ir tai, remdamasis savo naujais patyrimais, kad gyvenime yra gausu džiaugsmo, juoko, meilės ir pilnatvės. Turiu viltį, tikėjimą, pasitikėjimą – tai nuostabus credo naujajame gyvenime.

Gal ir tu pavargai kovoti su vėjo malūnais? Nekovok vienas, tiesiog šaukis pagalbos, atverk savo širdį ir ji ateis. O juk gyvenimas iš tiesų nuostabus. Pabandyk.

Plačiau apie "Alfa" centrą skaitykite jų interneto svetainėje www.alfalife.org.uk.

Daugiau nuotraukų iš "Alfa" centro gyvenimo ir pirmojo gimtadienio galite pamatyti mūsų nuotraukų galerijoje.