Turbūt teko girdėti tokią frazę, kad “pasaulis mažėja”. Daugybė žmonių keliauja iš vieno miesto į kitą miestą, iš vienos šalies į kitą šalį, iš vieno kontinento į kitą. Vieni važiuoja trumpam, pavyzdžiui praleisti atostogų ar kažkokiam verslo susitikimui, o kiti palieka savo gimtus miestus ir šalis ieškodami “laimės” - geresnių gyvenimo sąlygų sau ir savo vaikams. Šiandien apie 3% viso pasaulio žmonių gyvena ne savo gimtinėje ir šis skaičius ateityje dar augs.

Tokiu būdu pats Dievas atveria naujas galimybes šios dienos bažnyčiai pasiekti pačius įvairiausius žmones.

Pavyzdžiui, Argentinoje gyvena daugiau nei vienas milijonas arabų musulmonų ir reikia, kad Evangelija juos pasiektų. Neoficialiais duomenimis Anglijoje gyvena apie 200,000 lietuvaičių ir nors sakome, kad Lietuva – krikščioniška šalis, dažnas visgi nėra girdėjęs Kristaus išgelbėjimo žinios.

Šią savaitę Cape Town‘e, Pietų Afrikoje, vyksta 3-asis Lausanne suvažiavimas dedikuotas pasaulio išgelbėjimo temai. Į suvažiavimą sugužėjo per 4,000 evangelistų ir vadovų iš daugiau nei 200 skirtingų pasaulio šalių su tikslu aptarti naujus būdus, kaip šių dienų bažnyčia gali pasiekti tuos, kurie dar negirdėjo Kristaus Evangelijos, kaip kovoti su neturto bei tokių ligų, kaip ŽIV/AIDS plitimu, bei kaip pergyventi persekiojimus.

Vienas iš pagrindinių kalbėtojų suvažiavime - tarptautinis evangelistas T.V.Thomas - kalbėjo, kad yra labai svarbu skelbti išgelbėjimo žinią žmonėms, gyvenantiems ne gimtinėje.

“Žinoma, žmogus gali išgirsti apie Dievą ir Juo patikėti bet kurioje šalyje, - kalbėjo jis. - Bet jau vien tas faktas, kad žmogus persikėlė gyventi į kitą miestą ar šalį jau dažnai parodo, kad žmogus ieško, yra smalsesnis, dažnai yra pasiruošęs iš naujo įvertinti savo gyvenimą ir į viską pažiūrėti kitaip. Todėl apsidairykime ir pasiimkime šią Dievo duotą galimybę pasiekti tuos, kurie dar nepažįsta Kristaus.“

Kaip dažnai svajojame keliauti į misijas kažkur toli ir skelbti Evangeliją Azijoje ar Afrikoje, tačiau apsidairę pamatysime, kad kalbėdami Evangeliją atvykėliams per juos pasieksime ir toliau gyvenančius jų tautiečius. Todėl prie mūsų durų slenksčio yra puikiausi misijų laukai.

“Kodėl gi nepasikvietus į savo vakarinių Biblijos studijų grupelę kokio svetimšalio studento? Juk šis patikėjęs Dievu ir sustiprėjęs tikėjime grįš į savo gimtinę su stipriu Dievo liudijimu.” – pasiūlymais dalinosi T.V.Thomas.

Nebelieka pasiteisinimo, kad negalime pasiekti Afrikos ar Azijos žmonių, nes neturime tam finansinių galimybių ar neturime reikiamos vizos. Taip sparčiai vykstant globalizacijai, visi kontinentai tarsi priartėjo prie pat mūsų namų slenksčio.

Tačiau, nors ir norime efektyviai išnaudoti šias Dievo duotas galimybes, T.V.Thomas perspėja, kad krikščionybei turėtume taikyti ne pastaruoju metu taip stipriai išpopuliarėjusį vakarietišką valdymo ir strategijos modelį, bet verčiau evangelizaciją grįsti draugyste ir svetingumu.

Iš vienos pusės turime būti drąsūs – nereikia atsiprašinėti už savo tikėjimą, kaip tai darosi įprasta vakarietiškoje kultūroje, kuomet kalbama apie Kristų tik “tarp kitko, nieko asmeniško, bet…” Tačiau iš kitos pusės, negalime žiūrėti į mus supančius žmones tik kaip į savo “tikslinę rinką”. Evangelijos nereikia parduoti. Ja reikia gyventi ir šiuo Evangelijos gyvenimu paliesti aplinkinių gyvenimus. Jėzus neatsiprašinėjo dėl savo tikėjimo, bet Jis prisilietė prie daugelio žmonių gyvenimų.

Eikime ir darykime tai ir mes, - šiandien bažnyčią ragina Lausanne suvažiavimo tema.