Vieni juos pamatę nusisuka šalin. Kiti, norėdami jų išvengti, netgi pereina į kitą gatvės pusę. Kai kurie sukrapšto savo kišenės dugne užsimetusius kelis pensus, o kai kurie netgi įsidarąsina stabtelti ir persimesti su jais keliais žodžiais. Tačiau atslinkus nakčiai gatvės ištuštėja, ir lieka tik jie - benamiai - o su jais dar koks tuzinas savanorių krikščionių, kurie visomis savo jėgomis stengiasi užtikrinti, kad šie ir šią naktį praleistų saugiai.

Prieš 12 metų Norman Coe paliko savo puikiai apmokamą darbą ir drauge su viena krikščionių organizuojama grupe Glasgow mieste pradėjo vežioti ir dalinti sriubą benamiams. Tačiau per šiuos metus nebuvo nė akimirkos, kad jis pasigailėtų padaręs šį žingsnį. Dabar įsikūręs šiaurės rytų Londone jis pripažįsta, kad nors užmokestis ir nėra didelis, o darbas toli gražu ne prašmatnus, tačiau Evangelijos žinia ir Jėzaus įsakymas "rūpintis Jo avelėmis" duoda jam jėgų nepavargti dirbti šį darbą.

"Šį darbą darau jau ne vieneri metai, ir supratau, kad nėra jau tiek daug žmonių, kurie prisiimtų šį iššūkį padėti benamiams, ir aš matau tai, kaip puikią progą bažnyčiai," sako Norman.

Norman mato šią "sriubos dalinimo misiją" kaip galimybę bažnyčiai išeiti iš savo sienų ir susitikti su žmonėmis, su kuriais normaliomis aplinkybėmis nesusitiktų. Anot jo, tai - tikėjimo veiksmas. "Dalinamės Evangelija, o žodžius panaudojame esant reikalui."

Jis nekalba apie tikėjimą kiekvienam, atėjusiam prie jo autobusiuko pasiimti savo sriubos lėkštės ar sumuštinio, tačiau klausimai apie Dievą ir kentėjimų prasmę netrukus savaime iškyla iš kalbos ir tuomet jis su mielu noru papasakoja klausiusiam apie savo tikėjimą.

"Mane dažnai nustebina šių žmonių dvasingumas. Labai dažnai išgirstu pasakojimų, kaip jie eidavo į sekmadieninę mokyklą arba lankydavosi bažnyčioje. Tai labai dažnai tampa tolimesnio pokalbio pradžia. Nemažai jaunuolių yra iš rytų Europos, Lenkijos, dauguma yra turėję kažkokį ryšį su Katalikų bažnyčia ir todėl daugiau ar mažiau kažkiek supranta apie tikėjimą. Yra nuostabu matyti, kaip kai kurie žmonės vėl atranda tikėjimą, kurį, galbūt, buvo pametę."

Sriubos dalinimas yra ne tik galimybė bažnyčiai išeiti už savo sienų ribų, tačiau tai yra ir gyvybiškai svarbi galimybė benamiams išsilaisvinti iš savo vienatvės ir beviltiškumo jausmo, kurio kupina dažno benamio širdis.

Rudi Richardson, nedidelės labdaros organizacijos Streetlytes, dalinančios maistą netoli Viktorijos stoties Londono centre, įkūrėjas sako, kad beveik kiekvienas benamis turi kažkokią tragišką savo gyvenimo istoriją. Daug šios organizacijos savanorių yra buvę narkomanai bei benamiai, kaip ir pats Rudi.

Rudi gyveno gatvėse 10 metų ir didžiąją šio laiko dalį vartojo narkotikus. Vaikystėje patirto seksualinio smurtavimo prisiminimai pradėjo kilti į paviršių ir tai buvo tas momentas, kuomet, kaip sako pats Rudi, jis paprasčiausiai prarado bet kokią viltį.

"Daugelis benamių yra priklausomi nuo narkotikų ar alkoholio, daugelis kažkada patyrė seksualinį ar fizinį smurtą, daugelis jų sąmoningai žaloja savo kūnus. Su savimi jie nešasi visą šį savo gyvenimo bagažą.

"Paprastas praeivis pamatęs benamį dažnai pagalvoja, kad jis yra paprasčiausias nevykėlis, tačiau nesuvokia, kad niekas tokioje būklėje neatsiduria akimirksniu ar be jokios priežasties. Tai prasideda žmogaus viduje, o kuomet vidus yra sudaužytas, tuomet ir supanti aplinka po truputėlį tampa tokia pati, kaip ir žmogaus vidus. Jie benamiai savo viduje."

Rudi pasakojo, kad narkotikais ir alkoholiu jis siekė numalšinti savo skausmą, o gatvės buvo ta vienintelė aplinka, kur jis galėjo atrasti savo vietą ir rasti tokių pačių, kaip jis, nuėjusių labai panašų savo gyvenimo kelią. Todėl jis ir jaučia, kad šiandien benamiams gali duoti daug daugiau nei maistas ar higienos priemonių rinkinukai, kuriuos jis ruošia drauge su kitais savanoriais. Tai - švelnumas, meilė ir rūpestis.

"Mes tikrai nežinome visų atsakymų, tačiau žinau, kad vien darydami tai, ką darome, vien būdami ten, padėdami jiems susigrąžinti savo orumą ir vertę, parodydami jiems tinkamą supratimą, o ne tik perdėtą gailestį, sukuriame galimybę Šventajai Dvasiai veikti. Juk galų gale tai ir yra dėl Jos - dėl Šventosios Dvasios. Mes patys nieko negalime padaryti. Aš jau tai išbandžiau!"

Streetlytes veikla priklauso nuo individualių asmenų finansinės paramos, o taip pat ir nuo juos remiančių įmonių. Bendradarbiaujama su Sainsburys maisto parduotuvių tinklu, bei tokiais sumuštinių ir kavos tinklais, kaip Pret A Manger ir EAT, iš kurių surenkamas dienos metu neparduotas maistas.

Streetlytes autobusiukui atvažiavus į savo įprastą vietą prie stoties, ten jau būriuojasi ir jų laukia benamiai. Iki vakaro pabaigos išdalinami visi paruošti makaronai bei karštos arbatos puodeliai.

Ar tai būtų tvankus vasaros vakaras, ar šalta žiemos naktis, Rudi atvažiuoja ten su visa savo komanda, o vakaro pabaigoje suburia visus savanorius - ir krikščionis, ir nekrikščionis - keletu žodžių padėkoti Dievui už galimybę dirbti šį darbą ir paprašyti Jo pasirūpinti tais žmonėmis, kuriems jie ką tik pasitarnavo.

Visai šiai savanorių komandai, kurių daugelis dar visai neseniai stovėjo kitoje sriubos dalinimo staliuko pusėje, gaunamas palaiminimas yra dvigubas.

"Galimybė dabar pasitarnauti tokiems žmonėms tik praturtina mūsų pačių blaivumą," sako jis. "Tai padeda mums suvokti, kad tai iš Dievo malonės šiandien aš esu švarus ir blaivas, ir galiu padėti kažkam kitam. Mūsų darbas tampa palaiminimu ne tik tiems, kuriems mes patarnaujame, tačiau tai tampa palaiminimu ir mums. Tai padeda mums tvirtai išsilaikyti savo kelyje ir nepaslysti."

Narkotikai, alkoholis, azartinis lošimas ar psichinės sveikatos sutrikimai yra tik keletas iš priežasčių, dėl kurių žmonės tampa benamiais. Kiti yra imigrantai ar prieglobsčio prašę žmonės, kurie neturi jokių teisių į valstybės teikiamas pašalpas. Gatvėse dirbantys savanoriai pastebi, kad labai dažnai tai ne kažkokia žmogaus patirta tragedija, dėl kurios žmogus tampa benamiu, tačiau tai, ar tas žmogus turi draugų ar šeimos narių, kurie galėtų juos palaikyti iki tol, kol ateis geresni laikai. Benamiai labai dažnai yra iš suirusių, smurto kupinų namų, ir sunkiam metui atėjus daugelis iš jų neturi, į ką kreiptis pagalbos.

Benamiai dažnai miega prie bažnyčių durų ar bažnyčių kiemuose, ir todėl daug Londono bažnyčių puikiai suvokia šios problemos didumą bei atveria savo duris nakčiai, kad benamiai turėtų, kur šiltai ir saugiai praleisti naktį, pavalgyti karšto maisto, gauti pusryčius bei nusiprausti.

Norman sako, kad bet kokia bažnyčia gali pradėti savo naktinę priegalaudą - nesvarbu, ar mažą, ar didelę - tereikia aiškiai apibrėžti elgesio taisykles: jokių keiksmažodžių, jokio alkoholio, jokių narkotikų ir jokių muštynių.

"Aš manau, kad mes, bažnyčia, turime daugiau daryti dėl visuomenės, o ypač čia, Londone, kur gausu įvairiausių kultūrinių ir etninių mažumų ir grupelių. Jėzus mokė mus eiti į pasaulį ir dalintis Gerąja Žinia. Ir iš vienos pusės į Londoną, tiesiog prie mūsų slenksčio, yra susirinkęs tarsi visas pasaulis."

Paruošta pagal Christian Today informaciją