Gruodžio 16 d.. Londonas – Šiauliai.

Taksi RygojeLabai ankstų rytą maži ir dideli misionieriai susirinkome Stanstead oro uoste ir visi drauge pradėjome savo misijos į Lietuvą kelionę. Be jokių nesklandumų praeiname pasų skyrių, patikrina mūsų lagaminus. Lagaminuose neleistinų daiktų nėra, taigi mus praleidžia nieko neatėmę. Laukiame eilėje, šnekučiuojamės, juokaujame, bandome atspėti, koks oras Lietuvoje.

Įlipame į lėktuvą, susirandame savo vietas ir patogiai įsitaisome. Suaugę, gavę dar nors keletą ramių valandėlių, užsnūsta, tačiau vaikai – pilni energijos, nekantrauja ir nė neketina sumerkti akyčių…




Lietuvoje daug sniegoRygoje lėktuvas nusileidžia 8 val., o oro uoste mūsų jau laukia taksi. Susėdame ir pajudame Šiaulių link. Dairomės aplink. Gamta – graži, laukai nukloti didelėmis sniego pusnimis, medžiai pasidengę šerkšnu. Primena vaikystėje išmoktą eilėraštį “apšerkšniję mūsų žiemos, balta, balta, kur dairais…”

Na štai – mes jau ir Šiauliuose. Kelias tikrai neprailgo ir ačiū Dievui, kad atvykome saugiai ir be įtampos. Visų keliauninkų nuotaika puiki – mes juk LIETUVOJE! Trumpam užsukame pas Tomą (mūsų Asiliukas), paliekame lagaminus ir vykstame pramogauti. Vaikai nerimsta – “greičiau, greičiau”! Juk pramogos patinka visiems!

Atvykstame į “Akropolį” ir visi vieningai nusprendžiame pirmiausia papietauti. Užeiname į vieną kaimišką užeigą, kur mus visus susodina prie didelio stalo. Išsirenkame patinkančius patiekalus. Palaiminame maistą ir – pirmyn. Skanu. Čia juk Lietuva – viskas kvepia.

Čiuožykla Šiaulių "Akropojyje"Pavalgę vaikai smagiai pačiuožinėjo ant ledo. Buvo gera matyti, kad visiems linksma, visi šypsosi. Na o suaugusieji aptarėme tolimesnį misijos planą ir kiekvienas turėjome po užduotį. Visi veikiame kaip viena, darni komanda. Juk tik “vienybėje daug įveiksim ir įvykdyti galėsim Dievo valią.”

Netrukus atėjo ir vakaras. Buvo labai ilga diena ir nors ji buvo labai smagi, visi jau buvom pavargę, o reikėjo dar susiruošti rytdienai. Juk rytoj prasideda mūsų tikroji misija – darysime tai, ką ir atvažiavome čia daryti. Išsiskirstome.

Gruodžio 17 d.. Kuršėnai.

Kuršėnų vaikų globos namuoseRyte, 11:30 mašinomis pajudame Kuršėnų link. Važiuojame ten, kur gyvena likimo nuskriausti vaikai, kur juos po savo sparnu glaudžia speciali mokykla-internatas. Mašinose tvyro rimtis ir susikaupimas. Juk mūsų laukia rimta užduotis. Kiekvieno galvoje sukasi įvairiausios mintys. O taksi satelitinės navigacijos prietaisas mus veda miško keliu. “Keista”- pagalvoju.- “Vaikų namai – miške?” Ir neapsirikau – gražaus miško pakraštyje įsikūrę Kuršėnų vaikų globos namai.

Įvažiuojame į kiemą ir ieškome įėjimo. Plačiais laiptais lipame į viršų, kur mus pasitinka plačiai besišypsanti moteris (tik vėliau sužinojome, kad ji – šios mokyklos direktoriaus pavaduotoja). Ji ir rūpinosi, kad mes visą dieną būtume sotūs, nesušaltume ir jaustumėmės jaukiai.


Pastorius DariusPirmiausiai atvykome į šių vaikų namų vaikų darželį. Čia mums buvo paruošti pusryčiai. Pasistiprinome, pabendravome ir nuėjome ruoštis renginiui. Reikėjo sustatyti dekoracijas, persirengti. Juk tai – tokia ypatinga užduotis!

Po pietų, 14:00 į salę pradėjo rinktis vaikai, mokytojai ir auklėtojai. Šventę pradėjo mokyklos direktorius, pasveikino visus susirinkusius. Kuršėnų vaikų globos namų ansamblis buvo paruošęs mums labai gražų koncertą. Salėje aidi plojimai. Dabar jau mūsų eilė.

Vaikų pastorė ir dramos būrelio vadovė Lina pristato komandą ir pakviečia visus pasižiūrėti vaidinimą apie “Asiliuką Gelbėtoją”. Tačiau prieš prasidedant vaidinimui Lina duoda visiems žiūrovams vieną labai svarbią užduotį: atidžiai stebėti vaidinimą, o kai jis baigsis, jie turės papasakoti, kas įvyko fermoje, kai gerasis šeimininkas išvyko į tolimą kelionę. Vaidinimą vaikai stebėjo labai susikaupę ir po vaidinimo turėjo paruošę įvairiausių atsakymų. Žiūrovai labai aktyviai įsitraukė į diskusiją apie tai, kas gi vyko toje fermoje.


Dovana - super!Po vaidinimo visų laukė dovanos. Taip, tos pačios, kurias iš Londono prieš kelias dienas atvežė didelės mašinos. Dovanėlės buvo su meile paruoštos kiekvienam vaikui pagal jo ar jos amžių. Besišypsantys vaikų veidai rodė, kad jie – laimingi.

Kai išdalinome dovanas, direktorius padėkojo ir oficialiai įteikė mums padėkos raštą. Vaikai iki šiol kantriai sėdėjo savo vietose, laikydami savo dovanėles stipriai apkabinę, tačiau laukė tos akimirkos, kai visi drauge dovanėles praplėš. Džiaugsmui nebuvo ribų: kas šokinėjo iš džiaugsmo, kas atidaręs dėžę neteko amo, nes rado ten tai, apie ką svajojo.




VakarienėBet mūsų diena tuo dar nesibaigė. Mus maloniai pakvietė vakarienės ir pavaišino blynais – kaip tikri lietuviai. Valgėm, dėkodami Dievui ir vaikų namams už mums suteiktą svetingumą.

Kuršėnų vaikų namuose daug laiko praleidome bendraudami su vaikais, aplankėme vaikus jų kambariuose. Vaikai pasakojo apie savo kasdienį gyvenimą ir parodė savo rankų darbelius. Kokie jie gabūs ir išradingi! Mūsų mažieji misionieriai žaidė su vaikais įvairius žaidimus, keitėsi adresais ir nuotraukomis.

Atėjo vakaras, o mūsų dar laukė tolimas kelias į Dzūkiją. Ir mažus, ir didelius aplankė liūdesys. Niekas nenorėjo skirstytis. Visiems buvo taip smagu draugauti, žaisti, džiaugtis, taigi išsiskirdami ne vienas nubraukėme ašarą.
Dzūkijos link važiavome tylėdami. Aplankytų vaikų veidai vis dar buvo mūsų akyse ir tebėra mūsų širdyse. Mažieji misionieriai vis prisimindavo, kaip buvo smagu, dalinosi vienas su kitu savo išgyvenimais ir tos dienos įspūdžiais.

Gruodžio 18 d.. Daugai, Alytaus rajonas.

Šeštadienis. Ši diena – ypatinga. Į šventę švęsti Jėzaus gimimo dienos iš Daugų miestelio ir aplinkinių kaimelių rinkosi ir dideli, ir maži. Salėje buvo gan ankšta ir labai karšta. Juk nedidukėje patalpoje susirinko apie pusantro šimto žmonių! Giedojome giesmes, klausėmės deklamuojamų eilėraščių, vaišinomės ir bendravome. Jautėmės, kaip viena šeima. Misijos “Amžinybės tiltas” vadovė Augutė buvo su vietiniais vaikais paruošusi vaidinimą apie Jėzaus gimimą, o mes savo ruožtu parodėme savo pastatytą vaidinimą apie “Asiliuką Gelbėtoją”. Atvežtos dovanos labai pradžiugino vaikų širdeles. Sodyboje ilgai netilo giesmės Karaliui Jėzui. Taip baigėsi antroji mūsų misijos diena.

Gruodžio 19 d.. Alytus.

RepetuojameĮ Alytaus vaikų namus atvykome apie vidurdienį. Čia mes – pirmą kartą, ir nors savo programą žinojome puikiai, vistiek šiek tiek jaudinomės. Mus įleido į salę ir mes pradėjome ruoštis vaidinimui, repetavome.

Ir štai pasirodo, kad ne tik mes ruošiame staigmeną, bet ir mūsų pačių laukė staigmena. Pastorius Darius sugalvojo, kad šiuolaikinės technikos pagalba mes visi galime perduoti linkėjimus šiuo metu bažnyčios susirinkime Londone susirinkusiems broliams ir seserims. Tokia idėja visus labai pradžiugino: juk Lietuvoje mes – svečiai, o Londonas – mūsų namai. Mus sujungė, išgirdome balsus tų, kuriuos palikome ten, o mes sudainavom dainą:

Krenta baltos snaigės,
Nuostabi diena.
Koks gražus pasaulis,
Kai mano draugas
Jėzus Karaliauja Jame!

Tas pasveikinimas sukėlė daug gerų emocijų ir mes jau nekantraudami laukėme renginio pradžios.

Vaikų pastorė LinaPo poros valandų, 14:00, į salę pradėjo rinktis žiūrovai: vaikų namų globotiniai ir suaugusieji, kurie dirba ir gyvena drauge su vaikais šiuose vaikų namuose. Vaikų namų direktoriaus pavaduotoja paskelbė šventės pradžią ir pakvietė mus prisistatyti.

Vaikų pastorė Lina trumpai pristatė visą mūsų komandą, iš kur ir ko atvykome, o tuomet pradėjome vaidinti. Vaidinimui prasidėjus salėje buvo labai tylu. Vaikai susidomėję stebėjo vaidinimą, o jam pasibaigus salėje prapliupo plojimų lietus. Vaikai aktyviai diskutavo apie tai, ką veikė fermos gyvūnai išvykus šeimininkui, reiškė savo mintis. Po truputį susipažinome.

Pastorė Vilma išdalino dovanėles ir papasakojo apie gerąjį Dievą ir tai, kad Jis nenuvilia nė vieno. Dovanų dalinimas turbūt buvo pati šauniausia dalis: juk kiekvieno vardas buvo paminėtas, o vaikų buvo labai daug – apie 150. Sulaukti savo dovanėlės kai kuriems reikėjo daug kantrybės! Kai jau visos dovanėlės buvo išdalintos, direktoriaus pavaduotoja padėkojo visiems ir pakvietė pasisvečiuoti, pabendrauti ir artimiau susipažinti.


Dovanėlės Alytaus vaikų namuoseStaiga, prieš jau išeinant iš salės ir vaikai, ir suaugusieji pradėjo vieningai skanduoti “AČIŪ, AČIŪ, AČIŪ”. Tokio “ačiū” dar nebuvome girdėję – tai labai palietė visų mūsų širdis, buvome sužavėti ir be amo. Tai – tikras iš šių vaikučių širdelių pasakytas “ačiū”. Vos galėjome sulaikyti džiaugsmo ašaras.

Atėjus vakarui atsisveikinome su vaikų namų globotiniais ir darbuotojais. Šiek tiek nuliūdome, nes norėjome, kad tai tęstųsi, norėjosi, kad ši gerumo akcija, pilna Dievo meilės, niekad nesibaigtų. Todėl atsisveikindami prižadėjome toliau draugauti ir būtinai susitikti vėl. Mes dar grįšim. Juk ten, iš kur išvažiavome, visa laiką rusena laukimas, ilgesys, viltis…

Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie prisidėjote prie šios akcijos pirkdami, pakuodami dovanėles, jas rūšiuodami ir veždami į Lietuvą, o taip pat dėkojame už palaikymo maldas.