Širdim žvelgiau į Tavo, Tėve, mėlį,
Džiaugiaus didybe, prabanga dangaus,
Į dvasinius namus mane nukėlei,
Taip laukia siela to kažko brangaus.

Rankom apkabinau aš horizonto tolį,
Ieškojau vis tos dieviškos vilties,
Jaučiau – pasaulis visas dingo, atitolo,
Stovėjau vėl ties Tavo kryžiumi, išties...

Siela giedojo ditirambus Meilei,
Kuri užliejo nuo dangaus aukštybių...
Drąsiai žiūrėjau ateitin, ne bailiai,
Ir suvokiau širdy – didi Dievo galybė...