Širdį paleidai kai paukštę į laisvę,
Plaka džiaugsmu ir malone gyva,
Ji nebenori galvot, kas ją saistė,
Šoka Jam šokį – ji Dievui sava.

Tas laisvės pojūtis kelia į dangų.
Kviečia visus pasklandyti kartu,
Ir supranti, kas mūs Jėzui taip brangu,
Daros širdy taip saldu, ne kartu.

Laisvės troškimas juk Viešpaties duotas...
Kas gi ant kryžiaus mirė už mus?
Žada danguj nuostabiausias mums puotas -
Myli mus Dievas – mūsų Tėvas brangus...

Davei šią dovaną šventą Kalėdų dieną,
Davei sakydamas - malonės dar ragauk...
Ir taip keliauju su Tavim, ne viena,
Ir vis prašau eilėm - Tu Jėzų pasišauk...

Didžią ramybę aš gavau tą dieną
Ir supratau, kaip myli Tu mane -
Esu širdy su Dievo meile, jau ne viena,
Nes aplankai kasryt, kasdien mane.

Davei ir viltį vis girdėt Tave,
Džiaugtis gyvenimu, matyti jį kitokį,
Dar supratau - žiūri tu į mane
Ir myli taip, kad tau brangi - bet kokia.

Ir su džiaugsmu balso Tavo klausaus,

Dėkot, dėkot nuo ryto ligi vakaro,
Sudėjus nakčiai bluostą vėl dėkot,
Viešpats ištraukė mus visus iš pragaro,
Tik Jam vienam ir gyrių, garbę atiduot.

Dėkot, kad saulė patekėjo iš pat ryto,
Už dovanotą dieną, naujus darbelius,
Dėkot, nes Viešpaties taip viskas surėdyta -
Maldos dejonė tik dangun paklius...

Dėkot, dėkot - krauju mes nuplauti,
Ne bet kieno, o pačio Kristaus Jėzaus.
Dangaus juk Karalystė čia pat, visai arti -
Tikėk, kad pamatysi amžinybės šviesą...

Širdim žvelgiau į Tavo, Tėve, mėlį,
Džiaugiaus didybe, prabanga dangaus,
Į dvasinius namus mane nukėlei,
Taip laukia siela to kažko brangaus.

Rankom apkabinau aš horizonto tolį,
Ieškojau vis tos dieviškos vilties,
Jaučiau – pasaulis visas dingo, atitolo,
Stovėjau vėl ties Tavo kryžiumi, išties...

Siela giedojo ditirambus Meilei,
Kuri užliejo nuo dangaus aukštybių...
Drąsiai žiūrėjau ateitin, ne bailiai,
Ir suvokiau širdy – didi Dievo galybė...

Papasakok man, Tėve, kaip vedei
Per dykumą mus tokius užsispyrusius,
Nei vieno kelyje sunkiam nepametei,
Ir degančias širdis matei, o ne apmirusias.

Papasakok man, Tėve, kaip mus raminai,
Kad vis naujų jėgų kelionėje įgautume,
Kaip džiaugtis mokei, mana maitinai,
Kad tik vilties gautos mes neužgautume.

Papasakok man, Tėve, kaip mylėjai,
Kad dovanojai šviesų mums gyvenimą,
Už mūsų nuodėmes juk Jėzus atkentėjo,
Ir amžiams turim gyvąjį versmės srovenimą...

Kai Tu paliesi šventąja ranka,
Kai vėl atleisi – skaudžiai nenubausi,
Kai atplukdysi malonės banga,
Tada vėl stipriai mane visą glausi...

Pasijausiu ne žemėje, o rojuj,
Visam pasauliui klyksiu – Jis atleido,
Ir angelai man iš dangaus vėl moja...
Ar liečia širdis jūs – gyventi leido!

Pasigailėjo, kaip Jisai pasigailėjo,
Nuplaudamas šventu Savo krauju,
Ir vėl vilčių šviežių mano širdin įdėjo,
Sakydamas – Aš užmiršau,o tu tapai nauju...

Prabėgs ir ši naktelė kaip ir visos,
Rytoj vėl saulė patekės iš ryto...
Kodėl taip neramu ir skauda visą?
Kas man ramybę pakeitė kažkuo, kas žino?

Visokių ir dienų mums pasitaiko...
Gal ne visa širdim mes Jo ieškojom?
Ar Jam paskyrėm visą brangų laiką?
O gal kas kitas Dievą mums atstojo?

Priimki atsiprašymą iš mūsų, Jėzau
Taip noris meilėje su Tavimi gyventi...
Kalti mes, Dieve, Tu neplaki mūsų,
Tik, kaip priklauso, vilnas iškedenki.

Prakalbint širdį - lengva ar sunku?
Ar kiekvienam jos durys atsidaro?
Gali ir pavėluot, nepasibelst laiku...
Žiūrėk susirgs ar dar numirs nuo maro...

Kaip ją išsaugot, kokį žodį tart?
Gal ji nelinkus su tavim kalbėti?
O gal ji bijo, kad ją imsi bart?
O gal drovi - nelinkus daug šnekėti?

Širdies dalykai mūsų Jėzui aiškūs -
Jis neįžeis jos niekada per amžius...
Nei maras, nei gėda šventų širdžių netraiškys
Ir tie rimbai, kur mušė Jį, nečaižys...

O, sielos virpuly, prigesk minutei,
Leisk atsitiesti dvasiniams daigams,
Nenoriu likti uždaroj kajutėj -
Noriu pažinti Viešpatį visiems laikams...

Nerimasties šešėliai, lauk iš kelio,
Aš Dievo pašaukta kitiems tikslams:
Iš žiežirbos išskelti ugnį gali
Tik Jo ranka ir dieviškiems virsmams...

Pakils dvasia į neregėtą aukštį,
Ir suskambės tikrasis meilės himnas...
Pagausiu Dievo mėlynąjį paukštį -
Dangus bus džiaugsmo kupinas ir pilnas...

Tik kryžius man padės suprast
To švento Avinėlio auką,
Ir laikas širdyje atrast-
Tik Jėzaus kraujas visus saugo.

Tik meilė liejosi versmėm
Kartu su šventu krauju Jėzaus...
Mes neužpildysim giesmėm
To, kas pasauliui nešė šviesą.

Tik iškankintas veidas Jo
Bylõs apie aukos didybę...
Einu prie kryžiaus – nėra Jo,
Jis prisikėlė, Jis – aukštybės(e).