"Tamsiausia valanda yra prieš aušrą"- rašo Paulo Coelho savo knygoje Alchemikas. Jis rašo: "Prieš įgyvendindama svajonę, Pasaulio Siela visuomet nori patikrinti, ko žmogus išmoko nueitame kelyje. Taip elgiasi ne linkėdama blogo, o tik todėl, kad kartu su svajone galėtume geriau įtvirtinti ir pamokas, gautas sekant paskui ją. Tai momentas, kai didžioji dauguma žmonių pasiduoda. Dykumos kalba tai būtų - "mirti iš troškulio, kai horizonte jau matyti oazės palmės".
Ieškojimas prasideda Debiutanto Sėkme. O baigiasi visuomet Nugalėtojo įrodymu.
Jaunuolis prisimena seną savo krašto patarlę, sakančią, kad pati tamsiausia valanda yra prieš aušrą."

Kiek kartų bemąstyčiau apie tai, prieš akis iškyla Abraomo paveikslas Biblijoje. Kaip Dievas pašaukia jį palikti savo šalį ir iškeliauti į pažadėtąją žemę, duoda jam pažadą, padaryti jį daugelio tautų tėvu ir jame palaiminti visas pasaulio tautas. "Debiutanto sėkmė" -jam pavyksta iškeliauti ir netgi šlovinti Dievą kelyje. Gyvenimo pamokos prasideda, kai iškyla badas ir Abraomas patraukia į Egiptą. Iš baimės prieš faraoną Abraomas pradeda meluoti, bet greitai tenka paragauti gailestingos Viešpaties rankos. Toliau- didvyriškas žygis atkovojant pusbrolį Lotą iš pagrobties. Kokia pergalė ir triumfas! Neužilgo po to- kvaila mintis Abraomui šovusi į galvą, šiek tiek padėti Dievui Jo plane ir "pasidirbti" vaiką iš tarnaitės Hagaros... Planas nepavyksta ir devyniasdešimt devynerių Abraomas vėl gauna pažado patvirtinimą iš Dievo, kad pažado sūnus gims iš jo devyniasdešimtmetės žmonos Saros. Hmm... tikrai, be stipraus tikėjimo čia neprasiversi niekaip... Kažkas apskaičiavo, kad Abraomas laukė apie dvidešimt penkis metus šio pažado išsipildymo. Nemažai? "Tai momentas, kai didžioji dauguma žmonių pasiduoda...". Štai kodėl Abraomas tapo tikėjimo didvyriu ir savo akimis rėgėjo Dievo pažadų išsipildymą.

Negana to, jau gimus šitiek ilgai lauktam kūdikiui ir šiek tiek jam paaugus, Dievas sumano patikrinti, ko Abraomas išmoko nueitam kely... Jis paprašo, kad šitą vaiką Abraomas paaukotų Jam kaip deginamąją auką. Ką? Ar gali būti, kad tokį kelią nuėjus ir pagaliau pasiekus, ko tavo širdis geidė, dabar turi viso to atsisakyti? Ar įmanoma, kad Dievas to norėtų iš tavęs? "Tamsiausia valanda yra prieš aušrą". Matyt, Abraomas gerai išmoko gyvenimo pamokas, ir ne kartą turėjo progos įsitikinti, kad jo Dievas yra Visagalis. Jei aš Jo rankose,- ar gali būti kas aukštesnio, ar gali būti kas svarbesnio ir reikšmingesnio? Ir štai "Nugalėtojo įrodymas" - Dieve, aš pasiruošęs bet kam, nėra nieko, ką vertinčiau ir branginčiau labiau, negu Tave. Net jeigu tai kainuotų sūnaus gyvybę...

Kažkas yra pasakęs, kad Dievas, matydamas, kad žmogus gali ryžtis tokiam sprendimui, pats ryžosi paaukoti savo viengimį Sūnų Jėzų Kristų dėl mūsų atpirkimo.

Puiki istorija, nuostabus tikėjimo vyro pavyzdys. Užkrečiantis? - Taip. Kainuoja? -dar ir kiek! Verta? -tikrai!
Pabaigoje Abraomo istorijos skaitome: " Abraomas išgyveno šimtą septyniasdešimt penkerius metus. Abraomas mirė sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu. Jis susijungė su savo tauta." (Pradž. kn. 25: 7-8).
Man patinka "pasisotinęs gyvenimu"... Nori pasisotinti gyvenimu? Tada ieškok Dievo veido, o Jis pasakys, ką tau daryti. Pirmyn! :-)