Smagu pabuvoti atostogose. Bet kiekvienos atostogos baigiasi ir, deja, reikia sugrįžti į realybę. Aš matau vieną retą gerąją atostogų pusę, ypač, kai išvyksti ilgesniam laikui ir į kitą šalį. Gerai yra atsiplėšti nuo kasdienybės tikrąja to žodžio prasme, nes būtent tada tu pradedi matyti savo kasdienybę kitomis spalvomis. Šį kartą, deja, pamatytas vaizdelis manęs nė kiek nepradžiugino…

Įkinkyta “voverės rate”, bėgi pašėlusiu greičiu ir, kuo stipriau bėgi, tuo ratas smarkiau sukasi… :) -Matytas kažkur vaizdelis? Tikriausiai. Didmiesčių sindromas. Pasižvalgius aplinkui, beveik nieko kito ir nesimato, vien tik “voverių ratai”. Ir kaip LABAI mums reikia Viešpaties, kad sustabdytų mūsų pakvaišusį lėkimą,… paskui ką?! Mokslai- būtinai reikia į geriausią universitetą, nes kitaip juk “ne lygis”. Pinigai- dirbti per du, net tris darbus, nes juk visos draugės jau naujausios mados džinsus nešioja. Dirbti šeštadieniais, sekmadieniais, naktine pamaina, nes mašiną reikia įsigyti, ir ne bet kokią, o paskui ir namą… Bendrauti privalau tik su tais, kurie pasiekė daugiau negu aš, nes juk taip galbūt pakelsiu savo vertę kitų akyse. Svarbiausiai- kad fasadas būtų gražus ir įspūdingas. Bet nepastebime, kad tokiu būdu tampame “pabalintais antkapiais”, kaip Viešpats sakė… (Mt. Ev. 23: 27-28).

Nieko blogo tikrai nėra su ambicijomis ir troškimu daugiau ir geriau. Jei yra galimybių ir potencialas, tai reikia tai išnaudoti iki galo, kiek įmanoma. Tačiau maža problemėlė atsiranda, kad taip pašėlusiai „lėkdami” paskui savo galimybes netyčiom pradedame trypti žmones šalia savęs... Ne iš blogos valios, tiesiog mūsų „tikslas” apakina mūsų akis ir mes nebematome tų, kurie eina šalia mūsų.

Dažnai girdžiu jaunų žmonių nusiskundimus: “aš neturiu draugų”. Tokiais atvejais mes linkę atrėžti: “nes pats esi nedraugiškas”,- taip paprasčiau, problemėlė išspręsta. O ar iš tikrųjų?! Vakar su drauge kalbėjomės, kodėl, kai tau labiausiai reikia, draugai tave paveda, jų nėra šalia tavęs? Galbūt jie “mina” užburtą “voverės ratą” tuo metu? O kiek kartų tu pats nepastebėjai draugo ištiestos rankos, nes lėkei paskui savo “gyvenimo tikslus”? Ilgainiui susiformuoja įgūdžiai nekreipti į nieką dėmesio, nes juk aš niekam nerūpiu... Taip pamažu uždarome savo širdies „dureles” ir tampame savo pačių vienatvės kaliniais. Didmiesčių sindromas?! Pasirodo gali paveikti netgi tokią gilią ir plačią lietuvio sielą ir padaryti ją plokščia, pasroviui plaukiančia beasmene būtybe.

Norisi sušukti: Viešpatie, išsaugok mus, atgręžk mūsų akis į Tave, į Tavo meilę, kad pamatytume žmones šalia savęs, praplėsk mūsų širdis mylėti kitus ir puosėleti mūsų draugystes.

“Neleiskim priešui išardyti tos draugystės į kurią mus Viešpats veda, nes tik vienybėje daug nuveiksim ir įvykdyti galėsim Dievo valią”!