Kada užduodamas klausimas: "Ar nori pasikeitimų? "- visi mes dažniausiai atsakome: "taip". Bet kada ateina kitas klausimas: "Ar pasiruošęs/usi išeiti iš savo komforto zonos?" - čia jau...atsakymas sunkiai spaudžiamas. Ne taip jau lengva tai padaryti, nesvarbu, kurią sritį tai paliestų. Gal todėl, kad mes žinome, kad tai kainuos...

Mūsų kūniška prigimtis nenori dvasinių dalykų, niekad jų ir nenorės. Netgi jau nekalbant apie dvasinius dalykus, bet kur norint pasiekti daugiau, mums reikia žengti žingsnius pirmyn. Turi priimti naujus iššūkius ir judėti ten, kur nesijauti užtikrintas ir viską žinantis. Tai savotiška rizika, bet per tai ateina augimas ir ėjimas į priekį. Na ir aišku viskame yra sveikas protas.

Aš patyriau tai užpraeitą savaitgalį jaunimo "Atgaivos savaitgalio" metu. Nuvykau ten su KT /LCC šiaurės- rytų srities jaunimo vadovais kartu mokytis, kaip vesti tokius savaitgalius. Jau nuo pirmos dienos prasidėjo mažesni ar didesni iššūkiai, ir pagalvojau, kam aš išvis "įsivėliau" čia. Bet nuostabu buvo stebėti, kaip Dievas daro stebuklus, kai tu peržengi per savo "negaliu"...

Jau važiuojant namo, autobuse prie manęs prisėdo penkiolikmetė paauglė, su kuria visą kelią šnekučiavomės. Aš likau sužavėta jos pasakojimu. Prieš du metus ji pradėjo savo ląstelę mokykloje. Šiuo metu rengia ir organizuoja koncertus ir šlovinimo vakarus savo mokykloje. Daugumai mokytojų paskelbta evangelija, mokiniai ateina pas ją klausti gyvenimo patarimų, ir taip toliau (beje, 70% mokinių mokykloje yra musulmonų tikėjimo). Ji pati atsivertusi iš musulmoniškos šeimos, o jos šaly, kaip sakė, už krikščionybę baudžiama mirtimi. Iššūkius, spaudimą ir persekiojimą kartu su mama patyrė jau pradedant nuo artimųjų, šeimos, giminių... Tačiau drąsiai išstovėjo ir neišsigynė savo naujo tikėjimo. Gal dėl to taip tvirtai laikosi tikėjimo Kristumi, nes žino, kokia kaina už tai sumokėta. Žavu, kad būdama penkiolikos metų suvokia tai, ko kiti suaugę nelabai įvertina. Mokykloje yra krikščionių, kurie, kaip sakė, nešioja tik "krikščionybės etiketę", bet tikro atsidavimo Kristui ir gyvenimo nėra juose. Ji nenori tokia būti. Įtariu dėl to, kad gyvenimas nuo mažų dienų išmokė ją priimti iššūkius ir išstovėti pasitikint Dievu. Tai stipru!

Negalvok, kad tau per anksti tarnauti Dievui ir pasišvęsti Jam. Kuo anksčiau suvoki, kad pasaulis be Dievo - vien tuštybė, tuo geriau. Iš kitos pusės, niekada nėra per vėlu sugrįžti pas Jį visa širdimi iš naujo, kur tu bebūtum šiandien. Mums nereikia laukti persekiojimų ar suspaudimų, kad per tai Viešpats "su rykšte" mus grąžintų prie Savęs. Šiandien priimkime iššūkį žengti mažus žingsnius iš savo komforto zonos Viešpaties link, ir matysime Jo stebuklus!