Negerai žmogui būti vienam... Tiesa, tačiau tuo pačiu šis taip mums reikalingas bendravimas ir draugystė būtent ir yra tai, kas mums sukelia daugiausiai skausmo, ašarų ir nesusipratimų.

Gyvename paskutiniaisiais laikais. Tai tampa vis labiau ir labiau akivaizdu. O Biblijoj rašo, kad "paskutiniaisiais laikais bus taip, kaip buvo Nojaus laikais". Dabar dar pasaulis nepasiekė paskutinio nupuolimo, nuodėmės ir degradavimo lygio, bet... kažin kiek laiko užtruks iki to. Dievas vienas žino, kada tai ateis. Tik Dievas žino tą dieną, kai ateis taip vadinama "pasaulio pabaiga". Tačiau jei esame išmintingi ir budime, galime iš nekurių ženklų pamatyti, kad tai artėja, artėja, artėja...

Smagu pabuvoti atostogose. Bet kiekvienos atostogos baigiasi ir, deja, reikia sugrįžti į realybę. Aš matau vieną retą gerąją atostogų pusę, ypač, kai išvyksti ilgesniam laikui ir į kitą šalį. Gerai yra atsiplėšti nuo kasdienybės tikrąja to žodžio prasme, nes būtent tada tu pradedi matyti savo kasdienybę kitomis spalvomis. Šį kartą, deja, pamatytas vaizdelis manęs nė kiek nepradžiugino…

Už visa kita šiam pasauly
Brangiausias man Tu, Jėzau,
Liepsnoja mano širdy meilė
Ji nepajėgs išreikšt garbės Tau

Nors prarajos kraštu aš eičiau
Neišsigąsiu nieko,
Nes šventi Tavo angelai čia
Kiekvieną mano žingsnį saugo.

Koks tyras, šventas ir galingas
Tavo akių spindėjimas.
Gyvenimas visai nesudėtingas,
Jei Jėzus tau- įsimylėjimas...

Problemos, sunkumai, trukdymai, kliūtys... kiekviena diena pilna jų. Kai prieini kliūtį, gali ją paversti į galimybę. Sakoma, kad kiekviena kliūtis yra tavo galimybė! Pasirinkimas yra mūsų rankose. Tu gali įveikti sunkumą ir tapti nugalėtoju, arba tu gali leisti sunkumams nugalėti tave, ir ...deja likti pralaimėtoju. Pasirinkimas yra mūsų ir tiktai mūsų, kiekvieną kartą naujai. Kartais užtenka tik nuspręsti atsisakyti pralaimėjimo ir nueiti tą papildomą "mylią", kurios pralaimėtojai nenori keliauti...

"Tamsiausia valanda yra prieš aušrą"- rašo Paulo Coelho savo knygoje Alchemikas. Jis rašo: "Prieš įgyvendindama svajonę, Pasaulio Siela visuomet nori patikrinti, ko žmogus išmoko nueitame kelyje. Taip elgiasi ne linkėdama blogo, o tik todėl, kad kartu su svajone galėtume geriau įtvirtinti ir pamokas, gautas sekant paskui ją. Tai momentas, kai didžioji dauguma žmonių pasiduoda. Dykumos kalba tai būtų - "mirti iš troškulio, kai horizonte jau matyti oazės palmės".
Ieškojimas prasideda Debiutanto Sėkme. O baigiasi visuomet Nugalėtojo įrodymu.

Kada užduodamas klausimas: "Ar nori pasikeitimų? "- visi mes dažniausiai atsakome: "taip". Bet kada ateina kitas klausimas: "Ar pasiruošęs/usi išeiti iš savo komforto zonos?" - čia jau...atsakymas sunkiai spaudžiamas. Ne taip jau lengva tai padaryti, nesvarbu, kurią sritį tai paliestų. Gal todėl, kad mes žinome, kad tai kainuos...

Vaikštau Varšuvos senamiesčio gatvėmis ir prisimenu senus laikus... Praėjo nemažai laiko, kai paskutinį kartą čia lankiausi. Smagu sutikti senus draugus ir aplankyti gerai pažįstamus kampelius. Laikas bėga greitai, bet gyvenimas keičiasi pamažu. Valandėlei sustojus pagalvojau, kiek per tą laiką mano gyvenime įvyko pasikeitimų, kiek buvo džiaugsmo ir ašarų, sėkmių ir nesėkmių. Tačiau Biblija sako, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą. Galbūt šiandien dar negaliu pasakyti, kad pasiekiau viską, ko norėjau, kad visos mano svajonės išsipildė, bet... ar to mes siekiame?

Vakar skaitant Bibliją į širdį krito viena ištrauka iš Psalmių knygos ir vėl privertė susimąstyti apie Kristaus auką ant kryžiaus:

"Ko gi man nelaimės dienomis bijoti, kai priešai klastingi apninka,
kurie savo turtais pasitiki ir giriasi gausiais savo lobiais?
Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį.
Didelė kaina už sielos išpirkimą ¬ tiek niekad neturėsi,
kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo." (Ps. 49:5-9)

Tai- pirmasis mano dienoraščio įrašas. Smagu, kad turime atnaujintą ir praplėstą mūsų bažnyčios puslapį ir galiu bendrauti su Jumis štai čia.