Na va, oficialiai sveikinu visus su pasibaigusia vasara ir prasidėjusiu rudeniu. Turbūt dauguma iš mūsų prisimenate rugsėjo pirmąją dieną, kai ryte visi mokinukai lakstė su gladijolėmis ar tulpėmis rankose, kai ilgai ir nuobodžiai reikėdavo stovėti mokyklos kieme klausytis direktoriaus ir jo pavaduotojos kalbos, ar kai grojant tarybiniam himnui "saliutuojant" imdavo tirpti iškelta ranka. Nelabai norėdavome vėl tapti mokiniais po ilgos ir vėjavaikiškos vasaros. Man asmeniškai rugsėjo pirmoji tai buvo "baubo" diena, kažkas panašaus į tremties dieną, kur žinojai, kad iš ten greitai neištrūksi. Dėl to aš niekaip negalėjau patikėti savo akimis, kai mano dukra, pasibaigus paskutinei mokslo dienai, išėjo iš mokyklos verkdama krokodilo ašaromis. Maniau, kad ją kažkas nuskriaudė ar šiaip kas atsitiko, o pasirodė, kad ji verkė dėl to, kad reikės visą vasarą kentėt, kol vėl galės grįžti į mokyklą. Tiesa, verkė ji ne viena. Verkė beveik visa jos klasė.... Tuomet rimtai sunerimau dėl savo dukrytės.

Mes visi tikintys esame pašaukti būti Jo mokiniais. Tačiau mūsų mokykla, mokytojai ir švietimo ministerija yra be galo skirtinga nuo mums gerai žinomos žemiškos mokyklos. Mes įstojome į Kristaus mokyklą ne pagal mūsų bendrą vidurkį, ne pagal tai, kiek būrelių lankėmė ar kiek metalo laužo surinkome. Į šią mokyklą mus pats Kristus pakvietė - kiekvieną asmeniškai vardu. Šioje mokykloje nėra atostogų ir ši mokykla tęsiasi tol, kol atiduosime paskutinįjį savo atodūsį. Na ir dar – ši mokykla visiškai nemokama!

Tačiau mes nesame mokiniai vien tik tam, kad save ištobulintume, kad taptume protingi ar pilni išminties. "Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs" (Mato 28:19-20). Kas buvote sekmadienį bažnyčios susirinkime girdėjote labai gerą žinią – užtenka trinti mokyklos suolus. Reikia eiti lauk ir ieškoti naujų žmonių, kurie taip pat galėtų tapti Kristaus mokinais. Dievas padarė visiškai viską, kad žmonės ne tik susitiktu su Juo, bet ir liktų gyventi su Juo. Viena yra sėdėti ir klausyti mokytojo, o visai kas kita – daryti tai, ką mokytojas sakė. Iš esmės mums, mokiniams, tiek nedaug tereikia padaryti – tik pareklamuoti mūsų geriausią universitetą, aukščiausio lygio žinių bibliotekas bei archyvus ir be abejonės šio universiteto vienintelį rektorių. Na, o rektorius vėliau pasirūpina savo mokiniais ir studentais. Dievas atidavė tai ką turėjo brangiausio – auksines gatves... NE!? Tai gal dangaus vartus iš perlo ir gryno aukso? Ne, žmogau! Jis atidavė vienintelį Sūnų, kurį turėjo, kad Jis būtų išniekintas ir pažemintas vietoj mūsų. Kiek daug pažįstate tokių rektorių, kurie už savo studentus būtų atidavę savo sūnų??? Įtariu, nedaug. Labai nedaug. Labai, labai nedaug. Na, aš žinau tik vienintelį tokį atvejį.

Taigi, dar sykelį sveikinu jus visus su rugsėjo pirmąją. Linkiu nesustoti mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. O po to praktikuoti, praktikuoti ir dar 77 kartus kart 7 kartus praktikuoti ir dar kartą praktikuoti išmoktą teoriją. Sveikinu jus - šlovintojus, mokytojus, pastorius, pranašus, evangelistus, tvarkdarius ir visus kitus studentus ir mokinius, kurie esame vienos Dieviškos mokyklos amžini studentai, niekad taip ir nesugebantys užbaigti mokslų. Juos užbaigsime ir galiausiai absolventais tapsime tik tada, kai numirsime... :)