Mano didžiausias krikščioniškas noras, jeigu taip galima pasakyt, yra pažint Dievą taip, kaip Jį pažinojo Adomas. Jokių formų, jokių teologinių mokymų, jokių kvailų įsivaizdavimų apie tai, kaip reikėtų su Juo bendrauti. Vakare Dievas ateidavo į Edeno sodą ir jie sau šnekučiuodavosi vienas su kitu. Aišku, tai buvo tobulas žmogus ir tobulas Dievas ir tokio bendravimo viltis gyvenant šitoje žemėje, vargu ar yra galimà. Tačiau mūsų tobulumas ar netobulumas Dievo nekeičia. Ir tokio bendravimo Jis pats labai trokšta.

Dievas aiškiai pabrėžia, kad mes esame sukurti pagal Jo atvaizdą – arba paprasčiau tariant mes esam panašūs į mūsų Dievą. Ir tai nereiškia, kad mes tik išvaizda panašūs. Mes esam panašūs į Jį visom savybėm. Mes gebam kurti, kalbėti, klausyti, mylėti ir neapkęsti, džiaugtis ir pykti, atleisti ir nubausti. Bet vat kažkokiu būdu mums vistiek susidaro įspūdis, kad Dievas yra toks sėdintis Egipto piramidės dydžio soste, tylintis, dydingas, o mes – žmogeliukai pupuliukai kažkur papėdėje. Na kaip Guliverio kelionėje, kai pagrindinis personažas tampa milžinu.

Tuo labiau Kristus, kuris gyveno šioje žemėje, turėjo tėvus ir brolius/seses, draugus, kaimynus, mėgstamiausią parduotuvę ir klausėsi mėgstamiausios muzikos, buvo toks, kaip mes. Kažkaip vėl pamąsčiau apie tą istoriją su Lozoriumi, kai Jėzus tikrai susigraudino pamatęs jo kapą. Man visuomet kildavo klausimas, kodėl? Ar dėl to, kad Jis taip jį mylėjo, ar dėl to, kad Jam pagailo žmonių, ar dar dėl kažkokių kitų neaiškių priežasčių? Tuomet kažkaip prisiminiau kitas istorijas, tiesiogiai nesisijusias su šiuo įvykiu. Prisiminiau tas istorijas, kur Kristus prikėlė žmones iš numirusių (Luko 7:11-17; 8:40-56). Pirmu atveju Jėzus pamatė našlę, kuri ėjo laidoti savo viengimio sūnaus. Ten rašoma: “Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos ir Jis tarė jai: Neverk”. Štai šie žodžiai “pagailo” ir “neverk” man kažkaip įstrigo. Kitoje istorijoje Jėzus prikelia mergaitę ir taip pat pasako ten susirinkusiems žmonėms: “Neverkite! Mergaitė nėra mirusi, o tik miega”. Vėl – “neverkite”. Ir galiausiai kai Jėzus pamatė mirusį Lozorių ir jo seseris Jėzus pats pradėjo verkti! Juk Jis buvo Dievas, ir dar priš ateidamas Jis žinojo, kad Lozorius buvo mires, bet kad Jis jį prikels – nes taip sakė savo mokiniams.

Taigi kodėl Jėzus pravirko? Jėzus ASMENIŠKAI žinojo, ką reiškia prarasti artimą žmogų. Biblijoje aiškiai rašoma, kad kai Jėzui buvo 12 metų, Jo tėtis (Marijos vyras Juozapas) dar buvo gyvas, bet jau tarnavimo metu, jo tėvas buvo miręs. Prarasti tėvą kai dar esi pats jaunas nėra lengvas dalykas, ir Jėzus buvo tai išgyvenęs. Ką gali žinoti, ką galvojo Jėzus, kai mirė Juozapas. Jis juk buvo Dievas, galėjo prikelti jį ir tada – bet ne, buvo dar ne Jo laikas – Jis turėjo išpildyti savo Dievo Tėvo valią, laukti – o tai reiškia pasirinkti prarasti savo žemišką globėją. Jis žinojo, kaip jautėsi našlė, praradusi savo vienintelį sūnų, ar sinagogos vyresnysis, kurio dvylikametė dukra buvo ant mirties slenksčio.

Lozoriaus prisikėlimas (Rembrantas)Ir dabar Lozorius – iš Luko ir Jono evangelijų matyti, kad jie buvo labai artimi draugai, bendraamžiai. Dar vieno artimo žmogaus mirtis yra sunkus išgyvenimas ne tik Jam, bet ir Lozoriaus. Jezus verkė. Jis dėl savo mirties tiek nepergyveno, kiek pergyvendavo dėl savo artimų žmonių – kai Jis nešė kryžių, Jis pasakė – “Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų” (Luko 23:28). Aišku, tai tik mano samprotavimai ir Jėzaus ašarų priežastys galėjo būti visai kitos. Tačiau aišku yra tai, kad Jėzus žinojo mirties kainą ir nebijojo parodyti žmonėms savo jausmų.

Tai yra paguodos ir vilties žodis. Dievas sukūrė mus pagal savo atvaizdą ir Dievas tapo vienu iš mūsų. Jis perėjo per viską, per ką einame ir mes savo gyvenimo kelyje. Ar tai būtų mūsų artimo netektis, ar kiti gyvenimo sunkumai – Kristus visa tai patyrė “savo kailiu”. Taigi, artinkimės prie Jo žinodami ir suvokdami tai, kad mūsų Dievas yra gyvas Dievas, suprantantis mus ir girdintis mus.