Pirmadienį grįžęs iš brolybės ląstelės, eilinį sykį įsitikinau, koks mums yra svarbus tikinčiųjų bendravimas ir vienas kito palaikymas. Kaip gera žinot, kad šalia yra žmonių, kurie, reikalui esant, nepagailės savo laiko už tave pasimelsti, panešti kartu tavo naštą ar tiesiog pasakyt padrąsinimo žodį. Bet tik va labiausiai „abydna“, kai to pradedame nebevertinti, o Kristaus brolybė patampa tik religinis žargonas.

Kas sakosis esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nieko piktinančio nėra. (1 Jono 2:9-10)

Galima ir toliau dar šiek tiek skaityti, bet manau jau mano mintį „pagavote“. Šviesos mūsų gyvenime tiek yra, kiek mes priimame ir mylime bent jau savo brolius. Apie žmones, kurių nepažįstame, aš net nekalbu. Gerai, kai tavo brolis Kristuje yra tavo geras draugas ir bičiulis. O kaip dėl tų brolių ar seserų, kurie mus pastoviai erzina, su kuriais vengiame pasišnekėti pasibaigius sekmadienio tarnavimui, ar kuriuos tiesiog apeiname lanku? O po to norime šviesos mūsų gyvenime – juokinga! Šiaip pagalvojus, juk mes visi esam truputelį savaip „trenkti“ ir su savo įmantrumais, bet tik Jėzaus dėka esame suburti į vieną vietą vienam tikslui – tarnaut ir garbint mūsų Dievą. Taigi, jeigu Jo akyse aš toks pats, kaip ir mano brolis kaimynas, kuris pastoviai mane erzina, gal jau būtų pats laikas pačiam „numirt“ ir priimti jį su padėka Kristui už visus Jo vaikus, kurie darbuojasi vienaip ar kitaip Jo labui.

Nepamirškim vienas kito vertinti, palaikyti, padrąsinti, paguosti, pagelbėti, nueiti kartu tą papildomą mylią, ir gal net apturėti gėdos vietoj savo brolio ar sesės. Te sieliniai ar jusliniai sprendimai neatitolina mūsųs vienas nuo kito ir be abejo nuo Kristaus šviesos.