Ar kam nors teko gyventi be bažnyčios būnant tikinčiu? Paskutiniu metu vis aplanko mintys apie šią tikrai didelę malonę, kad Londone turime lietuvišką bažnyčią. Pamenu, kaip studentaudamas viename mieste Lietuvoje kurį laiką vargau be jokios bendruomenės. Vargau tikrąją šio žodžio prasme.

Nuo pat pirmų tikėjimo dienų buvau išmokytas nemainyt bažnyčių kaip kojinių. Ir čia kalbu ne apie pastatus. Sakydamas “bažnyčia” daugiau turiu omeny “bendruomenė”. Bažnyčia tai ta vieta, kur tu pasirenki investuoti save, atiduoti savo talentus ir vienybėje su kitais tikinčiaisiais tampi vienu, stipriu Kristaus kūnu. Gal daugumai ir atrodo, kad mes darome malonę bažnyčiai lankydami susirinkimus ir “nemokamai” tarnaudami įvairiuose tarnavimuose. Tačiau taip tikrai nėra. Bažnyčia – tai mūsų dangaus namų atspindys šioje žemėje. Be jokios abejonės – mes visi netobuli ir kartais mums sunku priimti vienas kitą, tačiau patikėkit – tai pati geriausia pasaulyje vieta, kurioje gali būti žmogus. Tiek tikintis, tiek ir netikintis.

Jeigu šiandien į kažkokį tarnavimą investuojame savo laiką, jėgas ar pinigus, tai būkime tikri – ši investicija atsipirks tūkstanteriopai. Ir nebūtinai pinigine reikšme. Turbūt tik danguje sužinosim, kaip stipriai pasikeitė mūsų gyvenimas, kai įsitraukėme į bažnyčios darbą.

Apaštalas Paulius rašo Korinto bažnyčiai: “Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.” (2 Kor. 2:4) Bažnyčia nėra vieta, kur mes pasiimame kažką sau. Tai vieta, kur mes sėjame, o atėjus derliaus laikui, tą derlių nuimame. Kiekvienas bažnyčios kūno narys turi skirtingas sėklas – dovanas – iš kurių išauga skirtingi vaisiai skirti kitų kūno narių labui. Pavyzdžiui mes, šlovinimo komandos nariai, sėjam šlovinimo sėklas ir taip pagelbėjame kitiems nariams girti mūsų Dievą. Na, o kad sėkla atneštų normalių vaisių, tai ji turi pirmiau numirti. O kaip mirštama? Labai paprastai – numirt turi tai, kas mums yra labai brangu: laikas, pinigai, garbė, pasipūtimas ir t.t. Na, jūs visi žinote šį sąrašėlį – kiekvienas turime tokį susidarę ;)

Tai va, gerbiamieji, nelaikykime mūsų bažnyčios savaime suprantamu dalyku. Dėkokime kasdien, kad turime kur nueiti, turime kur paklausyti Dievo Žodžio, turim kur kartu susirinkti ir giedoti Jam gyrių iš savo širdžių. Turim vietą, kur broliai ir sesės stovi petys į petį ir yra visuomet pasiruošę pagelbėt tam, kuris yra bėdoje.

O jeigu manai, kad tavim nepasirūpino kai buvai bėdoj – eik ir padėk kam nors pats. Sėk gerą, ne šykščią sėklą. Rasi ir kiti užsimanys tokią sėklą sėti. “You never know”, kaip sako anglai.