Nors daug kam pirmadienis, švelniai tariant, yra gan sunki diena, man jis jau daugelį metų yra viena iš įdomesnių dienų. Pirmiausia todėl, kad einu į darbą maskimaliai pailsėjęs (net jeigu per savaitgalį nieko ypatiingo nenuveikiau, o tik prasėdėjau lietingas dienas namie). Antra, pirmadieniais pas mane namuose renkasi brolių ląstelė, na ir trečia tai todėl, kad žinau, jog ryt, t.y. antradienį, eisiu palaipiot ant sienos. Tačiau iš tikro tai nėra svarbu kokia tai savaitės diena. Daug svarbiau yra tai, ar aš tą dieną pragyvenau ar tiesiog prabuvau.

Juk per dieną galima nuveikti daug labdaringos veiklos: pervesti net dvi močiutes per gatvę, paduoti keletą pinigėlių prie "Tesco" stovinčiam vyriškiui, kuris ragina paaukoti antrojo pasaulinio karo metu kariavusiems RAF lakūnams, ar tiesiog nusipirkti menkniekį British Heart Foundation sendaikčių parduotuvėje. Visą tai puiku ir tai lavina mūsų sielos ir širdies raumenis, bet deja gyvenimo tai neatneša. Nei sekmadienis pats iš savęs gyvenimo neatneša, nei gimtadienis, nei Kalėdos. Be abejo, kiekvienas savaip suprantame, kas yra tas tikrasis gyvenimas. Netikinčiam, rodos, tai įvardinti yra daug paprasčiau – tai gali būti futbolas, muzika, mados, menai. O kas mums, tikintiesiems, yra tikrasis gyvenimas?

Necituosiu tos Šv. Rašto vietos, kur Kristus išvardina trys dalykus, kas Jis toks yra. Visi ją žinome mintinai. Greičiausiai tą Rašto vietą pirmą kartą išgirdome tada, kai mums buvo skelbiama geroji naujiena. Tačiau bėgant laikui šis sakinys tampa tokia stipria religine fraze, kad galiausiai jis tampa tik gražiai skambančių garsų derinys, tačiau be didelės prasmės. Kaip gi mums tada ištrūkt iš tos girdėtos frazės "Kristus yra gyvenimas" ir vėl patikėti tuo visa savo esybe?

Mano galva, tai nutinka tik tada, kai asmeniškai suprantam, kokia kaina Kristus atidavė savo gyvenimą už mus. Pamenu, kai buvau vaikas, ir kai kieme kas nors norėdavo ką išgąsdinti, turėjome tokį pasakymą: "Mirtis arba gyvybė". Iš tikro turėjo būti "Pinigai arba gyvybė", bet kažkaip tie "pinigai" kažkur pradingo ir vietoj jų pasiliko žodis "mirtis". Be gilesnių apmąstymų visi rinkdavomės "gyvybę". Tačiau Kristus pasirinko mirtį, kad mes būtume gyvi, kad mes ne tik turėtume galimybę po mirties susitikti su Juo, bet kad dar būdami šioje žemėje galėtume GYVENTI.

Na, o gyvenimas pasireiškia ramybe, pasitikėjimu, džiaugsmu ir viltimi. Gyvenimas įmanomas net ir tada, kai esi nepritekliuje, kai esi apleistas kitų ir kai vienatvė prašosi užeit vidun. Gyvenimas įmanomas, kai jau trečia savaitė sėdi be darbo ir skaičiuoji paskutinius skatikus sumokėti už nuomą. Gyvenimas įmanomas, bet jis ateina tik per Kristų. Tuomet, kai mes nuspręsim nuleisti savo rankas prieš Jį ir paskelbt, kad Jis yra mūsų šeimininkas, štai tada ateis gyvenimas. Tiek, kiek mes laikysimes savo gyvenimo, tiek mes jo ir prarasim. O kuo daugiau laisva valia prarasim savo gyvenimo, tuo daugiau gausim Jėzaus gyvenimo. Rodos viskas taip paprasta ir aišku, bet va gyventi taip jau yra iššūkis.

Be abejo, visuomet galima kaltinti pirmadienį, kad jis kaltas, kad toks blogas. O antradienį apkaltinti, kad dėl blogo pirmadienio antradienis yra sunkus, o trečiadienis sunkus nes savaitės pradžia buvai labai įtempta. Ketvirtadienis kaltas nes JAU nebėra jėgų ką nors nuveikt, o penktadienis tai išvis - darbingo laiko švaistymas nes ir taip jau visos mintys savaitgalyje. Šiaip, aplinkybės beveik visuomet bus mums kaip rakštis. Tačiau iš kur mūsų gyvenimuose ateis tas tikrasis gyvenimas visgi reikės pasirinkti mums patiems.