Mano didžiausias krikščioniškas noras, jeigu taip galima pasakyt, yra pažint Dievą taip, kaip Jį pažinojo Adomas. Jokių formų, jokių teologinių mokymų, jokių kvailų įsivaizdavimų apie tai, kaip reikėtų su Juo bendrauti. Vakare Dievas ateidavo į Edeno sodą ir jie sau šnekučiuodavosi vienas su kitu. Aišku, tai buvo tobulas žmogus ir tobulas Dievas ir tokio bendravimo viltis gyvenant šitoje žemėje, vargu ar yra galimà. Tačiau mūsų tobulumas ar netobulumas Dievo nekeičia. Ir tokio bendravimo Jis pats labai trokšta.

Pirmadienį grįžęs iš brolybės ląstelės, eilinį sykį įsitikinau, koks mums yra svarbus tikinčiųjų bendravimas ir vienas kito palaikymas. Kaip gera žinot, kad šalia yra žmonių, kurie, reikalui esant, nepagailės savo laiko už tave pasimelsti, panešti kartu tavo naštą ar tiesiog pasakyt padrąsinimo žodį. Bet tik va labiausiai „abydna“, kai to pradedame nebevertinti, o Kristaus brolybė patampa tik religinis žargonas.

Sutiksit ar nesutiksit su manimi, bet pastebėjau, kad tas pats maistas, valgomas skirtingose vietose, skirtingu laiku ir su skirtinga nuotaika, gali suteikti visiškai priešingus išgyvenimus. Na tarkim, apsistojame su šeima kokiame nors viešbutyje ir nueiname ryte valgyti pusryčių. O ten sausų pusrytėlių dėžutės, paskrudinta duona su džemu, vaisiai, arbatėlė, sultys ar pienukas. Na, kartais dar būna angliški pusryčiai: kiaušinienė su mėsyte, pupelėmis, pomidoriukais. Valgai, ir galvoji - koks malonumas.

“Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą. Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė.”
Romiečiams 13:8-10

Well done, brovKai ką nors iš tikinčiųjų girdim sakant „šlovė“, „garbė“ ar „gyrius“, mums tai visai „neužkliūna“ ir skamba tikrai natūraliai. Turbūt kažkas nori pagirti Dievą, pasidalinti Jo daromais stebuklais ar tiesiog džiaugiasi bei stebisi nepakartojama Dievo meile. Na, rasime milijonus priežasčių pagirti Dievą. Bet va apie tai, kad Dievas nori pagirti žmogų, nuo sakyklos girdime rečiau. Pažiūrėkit ką rašo Paulius:

Pripažinkite, visiems labai keistai atrodo, kai koks lietuvis ar lietuvaitė vos pragyvenę kelis metus Anglijoje, pradeda lietuviškai kalbėti su dideliu akcentu, elgsena bando kopijuoti tikrų britų gyvenimo būdą ir manieras, bei visais būdais bando atsikratyti savo tikrojo identiteto. Tas troškimas pritapti prie britų kultūros paminant savąsias tikrai neveda į gerą – atvirkščiai manyčiau, asmuo tampa nei tikru britu, nei lietuviu. Tačiau lygiai taip pat atrodo tikintieji, kurie bando pritapti prie šio pasaulio.

Ne vieną ir ne du kartus mano mama minėjo, kad vaikystėje buvau labai padūkęs vaikas. Visuomet prisigalvodavau įvairiausių kvailiausių žaidimų ar užsiėmimų. Tarsi taisyklė būdavo – kuo pavojingiau, tuo geriau. Pamenu vieną kartą kieme su draugais sugalvojome pažaisti daugiabučio namo rūsyje "vada". Na, tam kas nežino šio žaidimo, tai paaiškinsiu labai greitai: tiesiog vienas asmuo gaudo visus, jeigu jis ką nors paliečia, tuomet jau tas visus gaudo ir t.t. Na, o kad įdomiau būtų išjungėme visas šviesas.

Kažkaip paskutiniu metu pradėjo lįsti laukan labai įdomios istorijos. Žemės drebėjimas Naujojoje Zelandijoje. Tada 8000 kartų stipresnis drebėjimas Japonijoje ir po jo sekęs viską savo kelyje niokojantis cunamis. Anglijoje, krikščionių pora, neleidusi gėjų poros apsistojų jų nuosavame viešbutyje, buvo apklatinti žmogaus teisių pažeidimu. Pakistane kaip rėtis kulkomis suvarpytas vienintelis krikščionis parlamentaras, gynęs krikščionių teises musulmoniškoje valstybėje...

Nors daug kam pirmadienis, švelniai tariant, yra gan sunki diena, man jis jau daugelį metų yra viena iš įdomesnių dienų. Pirmiausia todėl, kad einu į darbą maskimaliai pailsėjęs (net jeigu per savaitgalį nieko ypatiingo nenuveikiau, o tik prasėdėjau lietingas dienas namie). Antra, pirmadieniais pas mane namuose renkasi brolių ląstelė, na ir trečia tai todėl, kad žinau, jog ryt, t.y. antradienį, eisiu palaipiot ant sienos. Tačiau iš tikro tai nėra svarbu kokia tai savaitės diena.

Ar kam nors teko gyventi be bažnyčios būnant tikinčiu? Paskutiniu metu vis aplanko mintys apie šią tikrai didelę malonę, kad Londone turime lietuvišką bažnyčią. Pamenu, kaip studentaudamas viename mieste Lietuvoje kurį laiką vargau be jokios bendruomenės. Vargau tikrąją šio žodžio prasme.