Mylimieji,

Po savo mirties ir prisikėlimo, prieš pakildamas į dangų ir atsisėsdamas Tėvo dešinėje, Jėzus dar kurį laiką buvo su savo mokiniais ir juos drąsino. Jo paskutiniai žodžiai, ištarti prieš Jam pakylant į dangų buvo tokie:

"Man duota visa valdžia žemėje ir danguje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos." (Mt. 28:18-20)

Šį paliepimą Kristus skyrė visiems to meto savo mokinaims. Tas pats paliepimas galioja ir mums, šiais paskutiniais laikais gyvenantiems Kristaus mokiniams. Darbo yra daug, laukai - prinokę, bet ar bažnyčia atsiliepia Dvasios šauksmui? Tikiu, kad šiais metais pakils didelis būrys darbininkų, kurie supras, kaip yra reikalingos jų rankos ir kojos Dievo darbui žemėje. Jie eis tikėjimu. Jie eis Dievo Dvasios vedami ir tuos žingsnius lydės Dievo jėga, ženklai ir stebuklai.

Dabar yra pats laikas bažnyčiai pabusti iš savo kūniškumo, pats laikas nustoti galvoti tik apie save, bet atsigęžti į tuos, kurių gyvenimuose mes galim atnešti šlovingų pasikeitimų. Kūniškas mąstymas niekada nepriartins prie Kristaus ir neatneš gyvenimo. Jeigu mūsų krikščionybė tapo nuobodi, jeigu mes jau žinome, kas bus rytoj, kas bus sekmadienį, tai yra kūniškumo ir religingumo ženklas mumyse. Mes juk galime visą savo gyvenimą nugyventi susirūpinę ir paskendę savo reikaluose, bet taip ir neparagauti Gyvenimo.

Šventas Raštas moko mus savo naštas atnešti Jam ir nebijoti dėl savo rytojaus, o mainais siūlo pasiimti Jo naštą ir Jo rūpestį. Iki šios dienos Jėzus rūpinasi sielomis, kurios supa mus darbe, gatvėje, bažnyčioje. Našta, kurią Jis siūlo mums, yra lengva ir atnešanti didelį džiaugsmą net persekiojimų metu. Verta gyventi dėl to, kas išliks amžinai! Neišeikim iš šio pasaulio nepašlovinę Dievo Sūnaus. Juk tai, ką patyrėme, yra taip brangu. Tegul visas pasaulis žino, kad mūsų Gelbėtojas - gyvas! Liudykim, šaukim, melskimės, mokykim, tarnaukim mus supantiems žmonėms ir dangus stipriai priartės. Neįsitaisykime savo patogiuose tradiciniuose ir religiniuose krėsluose. Nuotykiai su Kristumi neturėtų būti vakarykštės dienos istorija.

Nepavarkime daryti gera ir laikui atėjus pjausime derlių. Neaptinkime! Nesustokime! Galbūt kažkas iš mūsų galėtume pasakyti: "bet juk aš toks silpnas, man pačiam reikia pagalbos." Tačiau ne dėl mūsų stiprybės Dievo Dvasia su mumis pasilieka, bet būtent dėl mūsų silpnumo. Ne mus ir ne mūsų jėgą Jis kviečia parodyti, bet Jo ištikimą meilę ir gerumą, kuriuos ir esame patys patyrę. Dievo Dvasia atėjo pašlovinti ne mūsų, bet Jėzaus, kuris ir yra vertas visos šlovės. Ir visai nesvarbu, kiek tu stiprus ar silpnas, jeigu tu gyveni su Kristumi, tu turi kuo pasidalinti.

Tegul tai bus paraginimo žodis kiekvienam iš jūsų.

Visuomet jūsų,

Pastorė Vilma